Kovo 15 dieną rašytojas Mykolas Karčiauskas būtų šventęs 85-ąjį savo gimtadienį. Nors jo jau nebėra su mumis, tačiau ši diena buvo gražiai paminėta Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungoje vykusiame renginyje „Mes esam Šiaurės krašto“, kuriame aktoriai Olita Dautartaitė ir Petras Venclova skaitė Mykolo Karčiausko ir jo žemiečio, taip pat kovo mėnesį gimusio, Jono Strielkūno poeziją. Gražus renginys „Nebūdamas esu gimtinėje“ įvyko ir rašytojo gimtojo Pasvalio M. Katiliškio viešojoje bibliotekoje. Apie Mykolo Karčiausko veiklą ir meilę gimtajam kraštui pasakojo renginį vedusi ir rašytoją asmeniškai pažinojusi literatų klubo „Užuovėja“ pirmininkė Regina Tamošiūnaitė-Grubinskienė, bibliotekos direktorė Danguolė Abazoriuvienė, poetas Tomas Taškauskas.
Dar vienas įvykis, kuris tikrai būtų patikęs poetui – respublikinis gimnazijos moksleivių poezijos konkursas „Gimtojo krašto vietovardžiai mano poezijoje“. Ir nors tai naujas konkursas rašantiems gimnazistams, kurį organizavo Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, tačiau 26 dalyviai ir jų poezija parodė, kad verta jį tęsti ir kitais metais. Ir, kaip sakė šio konkurso vertinimo komisijos pirmininkas, rašytojas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Vladas Braziūnas, jis pats būdamas tokio amžiaus buvo teparašęs tik tokį banalų eilėraštuką, o šio konkurso eilėraščiuose būta kažkokios paslapties. Iš Biržų, Zarasų, Kuršėnų, Molėtų, Pasvalio susirinkę gimnazistai, jų mokytojai, tėveliai aplankė poeto tėviškę Žvirgždės kaime bei paminklą Krinčine. Vėliau gimnazijoje visi dalyviai buvo apdovanoti prisiminimo dovanomis, pirmųjų trijų vietų laureatai, kurių iš viso buvo net šeši, M. Karčiausko šeimos bei gimnazijos įsteigtais prizais. Kviečiame ir jus paskaityti laureatų eiles.
I vieta
Elzė Dubnikovaitė
Molėtų gimnazija, IId klasė
Keturių eilėraščių ciklas
I
Lietaus kraujosruvos
padalija stiklą.
It skrabalai
klapsi variklis.
Kakofoniškai
atlapaširdis busilėlis
klega pašonėje –
tik nežiūrėti į pabirusias plunksnas,
į už snapą raudonesnę plikę;
šypsotis sėdynes skiriančiam centimetrui –
šimtmečių šimtmečiams.
II
Mes stojame.
Blyksintis prietaisų skydelis.
Busilėlio skverno
atsižadėjusi kielė.
Ji šokčioja –
trūkinėjantis raudonas
rodyklių svyravimas.
Ji išspardo aprasojusius ledus –
į Izitą sumerkiamos trys meškerės,
raibuliuoja pasąmonės brakonierių
mėlynakės.
III
Stojame.
Dar viena kalvos pakriūtė.
Šamanas bando prikelti sovietinius griaučius,
užliūliuotas keiksmų busilėlis
nemato gervės pakaušio
Avilčių ražienose.
Ji klykia rūdijančiam stabui
tarp obelų drobulių.
Gieda paskerstai kiaulei,
aptūlotiems hortenzijų kupolams,
kurie pergyvens šalnas,
vėjo kvapą.
Sustabarės tarp kartoninių sienų
ir juodu vakaru žiūrės
į mažas mergaites,
migdančias savo lėles.
Kas rytą jų žingsnius palydės
gergždžiantys sąnariai ir žilas „sudiev“,
aidintis ūkanų laiptinėse
be atsako –
bereikšmis.
IV
Mes
išlaipinami pusiaukelėje.
Žibintų spangės užsimerkia,
busilėlis kyla neatsigręžęs –
bežodis, nebylus,
toks kaip kadaise,
numetęs ryšulį
į bulviakasio įkarštį.
Vėliau šis buvo eksportuotas
Į Ąžuolų gatvę,
ryžą daugiabutį,
kuriame dainavo rusvų plaukų kupetos,
strazdanų klanai.
Pro langus skraidė katinai,
o senoji kalbėjo apie piratus,
valgančius žmogieną.
Čia augo akmeniniai svarainiai ir nebuvo ąžuolo nė vieno.
Net menkiausio sudžiūvusio lapo,
kurio gentainiai kasmet nugula granitinę plokštę –
priverčia šlavinėti, lankstytis
ir pasidavus skęsti
gysloto čežėjimo sūkuryje.
Nesižegnoti,
tik laukti stotelėje.
II vieta
Rusnė Bagamolovaitė
Biržų „Saulės“ gimnazija, Ib klasė
Kita stotelė – Biržai
Haiku ciklas
–
Krentančių snaigių
Dvaro liūtai nebijo.
Vietinės džiunglės.
–
Lyjantis lietus
Plauna Janonio skruostus.
Turgaus šurmulys.
–
Dar neužlipus
Pakirto abi kojas.
Kirkilų bokštas.
–
Vandens dviratis
Praranda pusiausvyrą.
Širvėnos dugnas.
–
Lediniai delnai.
Varvekliai skruostus dengia.
Žvaigždžių kapinės.
–
Didingos šmėklos.
Gražios nuotakos ieško
Radvilų pilis.
–
Su karšta kava
Pavėlavau į mišias.
Rotušės gatvė.
–
Ledai ištirpę,
O liežuvis smėliuotas.
Turistų pliažas.
II vieta
Ugnė Janionytė
Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos 3a klasė
Triptikas
*
Žvirgždėj ramuma plaukia
lyg upeliu, neskuba ji niekur
ir apglėbia visą kaimelį –
meile ir šiluma,
ji visus priima į savo glėbį,
nesvarbu tavo amžius ar ūgis,
Žvirgždėj visiems vietos užteks.
*
Daug aš girdėjau apie nepaprastą kraštą,
kurį visi Gulbinėnais vadina,
ten, sako, žiemą gulbės ant ledo šoka,
jos spindi it baltas sniegas,
ir niekas neprilygsta jų sparnų plazdėjimui,
jos užburia visus aplink,
ir šie galop sušąla užkerėti.
*
Dagilišky aš gimiau ir augau,
Dagilišky kiekvieną medį pažįstu,
čia saldžioji obelis, o čia karčioji slyva, –
visa tai kelia blankius prisiminimus.
Dagilišky žengiau aš pirmą žingsnį,
čia ir pirmą draugę sutikau,
čia pasaulį pažinau,
kuriame visokių spalvų pilna.
Čia žemė kvepia vaikyste,
čia žolė kvepia vasara,
o namai kelia šilumą viduj,
iš kurios nenoriu aš išeit.
III vieta
Kamilė Gimbickytė
Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija, IIb klasė
Sutartinė arba kaip aš skridau
Scenoje
Dviejų žmonių apsupty
Kūną veria virpulys
Prieš akis per sekundę prabėga
Sekundiniai sąskambiai
Sutartinės žodžiai
Ir diezai su visais bemoliais
Ir lėtai moderato ritmu
Pradedu kilti
„Kur vaikščiojai, jaunuolyte,
Sadauto-rūto“
Akimis susitinku
Su pirmąja sutartinės drauge
Abiejų sielas sušildo
Nuoširdus sutarimas
Akys susitinka
Su antrąja sutartinės drauge
Trijulės sielos susijungia
Ir mes pakylam
Nuostabion kelionėn –
Išgiedoti save
Ataidint balsams iš praeities
Čia, sėlių žemėje,
Kur ežerai
Zaraso ir Zarasaičio
vardais pašaukti,
Zarasai –
Ežerėnai –
Jeziorosa
Mus augina
Pakilom
Giesme
Atitariant paukščiui
Ir medžiui
Ir žolei
III vieta
Erikas Atstupėnas
Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2a klasė
Pervalkai – tiltas į niekur
Mano kūnas – Pasvalio miesto žemėlapis.
Širdis muzikuoja kaip Antanėlis,
Kai pereinu tiltą, kur teka Lėvuo.
Upės spalvos kaip mano akių.
Sankryžos visai kaip raizgynas ant mano galvos.
Gali nukeliauti visur, bet yra ribos –
Kaip mano paties svajonėms,
Ir teks sugrįžti atgal.
Seniau keliavau ne pėsčias,
Sutikau tiltą Ustukiuos,
Saugantį miegančią Mūšą.
Jos plaukai nutiesti iki Pervalkų,
Bet, vajė, kaip jų nemėgau…
Mano stotelė toli nuo jų,
Bet dėl namų reikia pakentėti.
Ir, kai pasiekiau juos,
Danguj tokios saulės nebuvo –
Švytinčios kaip mano širdis.
Bet kelionė nesibaigia čia.
Manęs laukia žvyras link medžio,
Rodančio kelią į Žilpamūšį.
Dabar juokiuosi, bet anksčiau eidavau ten.
Toli, aišku, nėjau. Tik iš arti
Pasigrožėti medžiu ir pamiršti, kur aš esu.
Bet atsipeikėjęs nusprendžiau eiti toliau:
Pasiekiau Nečionius pakeliui į Kiemėnus,
Jų link dar Manikūnai, Namišiai.
Šių kaimų aš neišvydau, pakeliui pavargau.
Norėjau pasiekti Saločius,
Bet… teks važiuoti dviračiu ir galbūt ne vienam.
Dabar mano kelias trumpesnis.
Tik svajoju dar daugiau…
Toli nuo Vaškų, bet arčiau Joniškėlio –
Gal ten rasiu save, jei negali kiti.
Bet kelias ilgas – kaip ir visi keliai.
Aš nepasiklydęs, bet klaidžioju daug.
Kur dar eisiu, aš nežinau.
Ir ko aš ieškosiu, taip pat nežinia.
Bet pirma reikia rasti save.
III vieta
Justas Trinskis
Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 2a klasė
Pyvesos kelias
Teka Pyvesa – vingiuota, siaura.
Ilgam kely aplanko Einorius
Ir teka tolyn Daukniškių pusėn.
Aplankiusi Moliūnus keliauja į Žadeikius.
Po šios kelionės aš sutinku ją,
Tekančią pro mano gimtuosius Diliauskus.
Vasarą ji atneša gaivą visiems aplinkui,
O atšalus orui, ledais apsidengusi miega.
Pavasarį, atgimimo metu, budinasi,
Ruošiasi tolesnei kelionei iš Diliauskų.
Tik ištekėjusi iš kaimo, Pyvesa įsilieja į Mūšą
Ir, jos vedama, keliauja Žilpamūšio link.
Susiliejus su Mūša, kerta pasienį su Latvija –
Ten aplanko daugelį nepažįstamų miestų
Ir, susijungusi su Nemunėliu, vadinama Lielupe.
Savo ilgą kelionę Pyvesa baigia,
Tapdama Rygos įlankos dalimi.
aj, punskas.pl
