Sigitas Birgelis, punskas.pl
(Tęsinys)
Mindaugų parapija
Krosna
Bambininkų piliakalnis
Simnas
Seirijai
Prieš mus paskutinis kelionių etapas po Pietų Lietuvą. Iš Seirijų keliu Alytus–Seirijai–Lazdijai atvykstame į Lazdijus. Miesto vardas yra kilęs nuo tekančio upelio, vadinamo dvejopai – Lazdija arba Raišupis. Raišupis tai jotvingiškas pavadinimas, susijęs su žodžiu riešutas. Riešutai auga ant lazdynų, o nuo jų (galbūt) ir Lazdijai.
Privažiavę žiedą, pasukame dešinėn. Vilniaus, o vėliau Kauno gatve pasiekiame miesto centrą. Sustojame partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago aikštėje prie jam skirto paminklo (skulptorius Jonas Jagėla).
Adolfas Ramanauskas gimė JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima, sugrįžusi į Lietuvą, įsikūrė Bielėnų kaime, tuometinėje Seinų apskrityje. Šis kaimas yra 10 km į vakarus nuo Lazdijų, prie Gilbiečio ir Lapūkio ežerėlių. Graži, kalvota vietovė. Tolumoje matosi Lenkijos ūkininkų žemės.
Iki mūsų dienų Ramanauskų sodybos vietoje yra išlikę stambių akmenų pamatai. Tenai 2016 m. partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui atminti buvo atidengtas ąžuolinis stogastulpis, įrengtas takelis sodybos link.
1936 m. Adolfas Ramanauskas baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, Kauno karo mokykloje, mokytojavo netoli Druskininkų, dalyvavo birželio sukilime. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai jis, tapęs partizanu, pradėjo eiti vadovaujančias pareigas. 1951 m. perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.1956 m. buvo suimtas Kaune, o po metų nužudytas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 2018 m. surasti jo palaikai ir iškilmingai perlaidoti Antakalnio kapinėse valstybės vadovų panteone.
Šiandien Lazdijuose Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai. Iki šv. Mišių, kurios prasidės 18 val., dar geras pusvalandis. Yra laiko pasižvalgyti. Akį patraukia Adolfo Ramanausko-Vanago aikštėje paroda „Pasienio moterys“ ir „Pasienio vyrai“. Neseniai ši paroda veikė Suvalkuose, Marijos Konopnickos muziejaus kieme. Prieš porą dienų (rugsėjo 13-ąją) ji atidaryta Lazdijuose.
Kaip teigia parodos organizatoriai, jos tikslas – pristatyti pasienio bendruomenei iškiliausius trijų savivaldybių (Alytaus, Lazdijų ir Suvalkų) žmones: Barborą Radvilaitę, Emiliją Pliaterytę, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Motiejų Gustaitį, Sigitą Gedą, Antaną Žmuidzinavičių, knygnešius, senosios inteligentijos atstovus, tarpukario ponias, hipius ir nuotakas.
Ilgiau stabtelėjome prie stendo, skirto lenkų karininkui Wacław Krynicki. Iš pateiktos informacijos galima sužinoti, kad jis buvo Lenkijos karinės organizacijos narys, dalyvavo vadinamajame Seinų sukilime, vadovavo kuopos 1-ajam būriui, kuris 1919 m. rugpjūčio 23 d. puolė Seinus (gal buvo vienas iš tų, kurie tuomet užėmė Lazdijus). 1920 m. kaip 41-ojo Suvalkų pėstininkų pulko karys dalyvavo kovose su lietuviais dėl Suvalkų krašto.
Parodos informacinėje lentoje skaitome: „Paroda parengta kartu su Suvalkų regioniniu bei Alytaus kraštotyros muziejais įgyvendinant projektą „Pasienio keliais į prisiminimų begalybę“. Joje pristatyti iškiliausi šių trijų, projekte dalyvaujančių savivaldybių, žmonės.“
Įdomu, kad projektas numato ir kitas trijų partnerių veiklas. Tai madų savaitė Suvalkuose, dzūko ir lenkaitės vestuvės, dainuojamosios poezijos vakaras ir baigiamoji konferencija 2025 m. Alytuje.
Artėja 18 valanda. Laikas į bažnyčią, kur vyks šv. Mišios. Apžiūrime šventovę iš išorės. Ji neobarokinė, stačiakampė, dvibokštė. Šventorius aptvertas akmenų tvora su geležinėmis grotomis ir plytų mūro stulpais. Jame palaidotas Lazdijų klebonas dekanas Vaclovas Strimaitis.
Pirmoji bažnyčia Lazdijuose pastatyta apie 1560 m. (Punske 37 metais vėliau). Dabartinė Šv. Onos bažnyčia baigta mūryti 1895 m. Jos statybai vadovavo Aleksandras Aleris iš Suvalkų.
Daug kam šiandien gali būti netikėta, kad Lazdijuose lietuviškai giedoti pradėta tik 1895 m. Žinoma, neapsieita be ažiotažų. Lenkiškai kalbantys miestelėnai kėlė muštynes ir visaip trukdė besimeldžiantiems lietuviams. Dėl neramumų bažnyčia kurį laiką buvo uždaryta. 1898 m. Lazdijuose lankėsi vyskupas Antanas Baranauskas. Manoma, kad jis bažnyčią konsekravo.
Žengiame į šventovę. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Bažnyčioje yra garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai. Nors šiandien atlaidai, besimeldžiančių gal tik trisdešimt (gal daugiau buvo vidudienio pamaldose). Pagaliau uždegamos šviesos ir pilnu grožiu suspindi iškilus pagrindinis bažnyčios altorius. Du jauni kunigai aukoja šventąsias Mišias. Vienas iš jų, Seinų vikaras, kalba su lenkišku akcentu.
Mišioms pasibaigus, išeiname į šventovės aikštę. Miesto nelankysime, jis ir jo istorija mums gerai žinoma. Ji turi daug sąsajų su Punsku ir Seinais. 1597 m. gegužės 17 d. karalius Žygimantas Vaza Lazdijams suteikė Magdeburgo teises, herbą ir turgaus bei prekymečių privilegiją – ši data laikoma Lazdijų gimtadieniu (tais pačiais metais buvo įsteigta Punsko parapija).
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo miestas atiteko Prūsijai. Vėliau jį nusiaubė maras ir gaisrai. 1920 m. iš Seinų čia buvo atkelta „Žiburio“ gimnazija, Lazdijai tapo Seinų apskrities centru. Per Antrąjį pasaulinį karą Lazdijai labai sugriauti. Po karo apylinkėje veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos Šarūno rinktinės Lazdijų batalionas. Už pagalbą partizanams buvo ištremti 186 miesto gyventojai.
Lazdijuose yra sentikių cerkvė, Nepriklausomybės paminklas, paminklas Lazdijų rajono rezistentams ir kitų okupacijų aukoms atminti, Lazdijų krašto muziejus ir jo padaliniai: Laisvės kovų muziejus „Kraujo takais“ ir Motiejaus Gustaičio memorialinis muziejus, Motiejaus Gustaičio gimnazija, du darželiai-mokyklos, meno mokykla, dvi bibliotekos, turizmo informacijos centrai, kultūros namai, sporto klubas „Sakalas“ ir kiti klubai. Leidžiami laikraščiai: „Dzūkų žinios“, „Ryto žvaigždė“, „Lazdijų reklama“.
(Pabaiga)
