(aj), punskas.pl
Iki šimtmečio Dainų šventės liko labai nedaug laiko. Kiekvieną kartą, kai jos vyksta, Lietuvoje būna daug šurmulio. Iš visų kampelių į Vilnių suvažiuoja šokėjai, dainininkai, ansambliečiai, jų tėvai, draugai. Dainų šventės lietuviams – išskirtinė šventė, kurioje dalyvauja ištisos kartos, tad šimtmečio Pasaulio lietuvių Dainų šventė – ne išimtis. Visą savaitę nuo birželio 30 dienos iki liepos 6 dienos vyks įvairiausi šventiniai renginiai, mugės, koncertai, spektakliai, amatų kaimeliai ir kt.
Jau pasakojome, kad į šią šventę važiuoja daug kolektyvų iš Punsko, Suvalkų ir Seinų. Vieni iš pirmųjų, pajutusių artėjančios šventės energiją, buvo „Jotvos“ šokėjai. Jie ne tik repetuoja šokius Punsko lietuvių kultūros namų salėje – jau pernai važinėjo į paruošiamuosius koncertus Kaune, Tauragėje. Šiais metais Utenoje. Kaip pasakoja „Jotvos“ vadovė Kornelija Mauliūtė, tokie šokėjų koncertai leidžia šventės choreografams pamatyti bendresnį vaizdą, reikalui esant keisti choreografiją. Patiems šokėjams tai ne tik geros repeticijos, tačiau ir galimybė susipažinti su kitais šokėjais, o dalyvaujantiems pirmą kartą pajausti šventinę dvasią šventei dar neatėjus. Paprastai šokėjai dalyvauja Šokių dienoje, tačiau šiais metais „Jotvos“ šokėjai dalyvaus Ansamblių vakare.
Kas lėmė tokį sprendimą ir kaip sekėsi ruoštis šventei, paklausėme kolektyvo vadovės Kornelijos Mauliūtės.
Iš paskutinės Šokių dienos, kurioje dalyvavome, išsinešiau nelabai gerą įspūdį. 2009 metais buvo paskutinė Šokių diena Žalgirio stadione, buvo begalės organizacinių problemų, pasikeitė požiūris į šventės dalyvius, biudžetų karpymai, kurie tiesiogiai atsiliepė dalyviams. Supratau, kad kalba eina ne apie kultūrą, žmones, o visai apie kažką kitą… Aš labai gerbiu dalyvius. Iš tikrųjų žmonės, kurie lanko repeticijas, tuo labiau neprofesionalai, jie važiuoja šventę švęsti. O tada prasidėjo dainų šventės kaip darbas, kai daugiau nieko nematai. O juk atvažiuoja žmonės iš Amerikos, Kanados, Australijos, nes iš tikrųjų jiems rūpi ir jie susimoka už viešbučius, už viską patys, o šventės nemato… Aš atsimenu iš vaikystės, kada viskas taip būdavo sustyguota, kad visi dalyviai galėjo eiti į visus kitus renginius. Ir eidavo nemokamai. Ir buvo sudarytos sąlygos repeticijoms taip, kad galėtų ne tik patys pasirodyti, tačiau ir kitus išgirsti, pamatyti. Tai aš paskui pagalvojau, kad žmonės nesusirenka į darbą, jie susirenka į šventę. Be to, labai laukiau šių metų Šokio dienos repertuaro, nes labai norėjau nuvežti senjorus. Jie juk dalyvavo 1990-aisiais metais. Tačiau Šokių dienos repertuare nėra nieko, skirto užsienio lietuvių senjorams ir vaikams. Iš tiesų labai nuliūdau. Tokia istorinė data, o senjorams nėra vietos Šokių dienoje. Suprantu, kad jiems repertuaras turėtų būti paprastesnis, užtektų juos sukviesti, pastatyti penkis ratus, užleisti „Pučia vėjas, nes neša laivą“ simboliškai ir viskas. Ir dar tas mažas stadionas, žiūrovų mažai, tai turi daryti po kelis koncertus per dieną…
Už tai dalyvis tampa jau darbininku, o nebe šventės dalyviu. Tai buvau nusprendusi, kad dėl visų šių priežasčių nebevažiuosime. Tačiau… pagalvojau tai juk ne aš, o mano šokėjai turėtų nuspręsti, kad galbūt tokiu savo sprendimu juos skriaudžiu. Tada pernai vasarą užsiregistravau į Liaudies kultūros centro kursus choreografams ir taip vieną dieną išgirdau iš Ansamblių vakaro režisierės kvietimą lapkričio mėnesį atvažiuoti šokti į koncertą Kaune… Aha, galvoju, čia mūsų toks gali būti ir patikrinimas, kiek mes esam pajėgūs, ar sugebėsim iki tų ansamblių lygio pakilti, per porą mėnesių programą išmokti. Taip ir prasidėjo mūsų pasiruošimas Dainų šventės Ansamblių vakarui. Džiugu, kad sulaukėm tikrai didelio palaikymo iš organizatorių. Todėl mes ir startuojame Ansamblių vakare. Pasidarysime sau šventę.
Apskritai tas pasiruošimas nėra lengvas. Gauni užduotį paruošti du šokius. Ruoši, vertiesi per galvą, atvažiuoji į koncertą, o tau leidžia šokti tik vieną šokį. Tačiau negali burbuliuoti, nes jie nori išbandyti, kaip tai atrodo, ar tilps į aikštę ir kaip žiūrėsis. Daug visokiausių niuansų. Ir taip daugiau nei pusę metų intensyvaus darbo su visokiausiais pakeitimais. Neįprasta, tačiau visai kitokia patirtis, nes tu visą laiką esi judesyje. Šokių dienoj tu žinai savo dalį, ją pašoki ir viskas. O Ansamblių vakare tu šoki prologe, paskui šoki epiloge, paskui vidury dar du šokiai vienas po kito, nesvarbu, kad turi 30 sekundžių pakeisti kokią aprangos detalę… Įdomu. Ypač didelė patirtis šokėjams, mūsiškiams, kurie nėra pripratę prie nuolatinės kaitos, kai tau tris dienas prieš Ansamblių vakarą sako, dar šito šokio 16 taktų pasimokinkit, atsiunčia tau videoįrašą ir ką… Jaunimas šoka, vadovė juda… Kitas smagus dalykas Ansamblių vakare – tai gyva muzika. Nors su ja irgi visokių niuansų būna, tai per greitai orkestras groja, tai lėčiau negu repetuota. Kaune, pavyzdžiui, kaip buvo. Merginos šoko šokį „Šarkelė“. Jos pirmą kartą tokioje šventėje dalyvauja, patirties neturi. Linijos kreivai nubrėžtos, o lygiuoti reikia. Orkestras užgrojo, tempą kaip uždavė, garsas didžiulis, aidas, matau, kad merginų akys ant kaktos, rankas kilnoja, plasnoja bet ką… O dirigentas juk nugara į šokėjus stovi ir nemato, kad niekas nespėja… Tačiau buvau patenkinta, kad pabandėm.
Minėjai, kad senjorams ir vaikams repertuaro Šokių dienoje nėra, tačiau jie vis tiek ruošiasi važiuoti į Dainų šventę?
Gerai, kad Dainų šventės organizatoriai vėl daro Pasaulio lietuvių dieną „Sujunkime Lietuvą“. Ten išskyrė ir mums penkias minutes. Koncertas vyks birželio 30 dieną (sekmadienį) Vilniaus Rotušės aikštėje nuo 13.00 valandos. Tai „Jotvos“ senjorai ir vaikai koncertuos ten. Aš, kaip vadovė, turiu juos nuvežti bent jau dėl simbolikos. Jaučiau, kad aš privalau tai padaryti. Kadangi aš stovėjusi abiejose barikadų pusėse, tai žinau, kas tai yra ir dar labiau vertinu žmonių dalyvavimą, tai, kad žmonės atsitraukia nuo ūkių, kai kada būna ir pats darbymetis, tai kai jie savaitei laiko turi išvažiuoti, tai nėra paprasta. Kai tik pradėjau dirbti Punske ir man pasakydavo ne, mes kukurūzus vežam ir aš nevažiuosiu, man atrodė, kas čia per kukurūzai, juk dainų šventė ar koncertas daug svarbesnis…. Tačiau aš išmokau gyvendama Punske gerbti žemdirbių darbą.
Iš kitos pusės, turi ir Lietuva pamatyti mano senjorus ir mano mažiukus, nes vis dėlto Lietuva daugiausiai remia Punsko krašto ir tų etninių žemių lietuvių visą kultūrinę veiklą. Tai būtų truputį sarmata nenuvažiuoti ir nepasirodyti. Kito šimto metų mes nesulauksime. Ir tokia lyg padėka, kad Lietuva mus daugiausiai remia. Ir jeigu atskrenda iš Australijos ar Urugvajaus lietuviai, tai mums viskas čia pat.
Visą Dainų šventės programą rasite čia.
Bus daugiau.
(aj), punskas.pl
