Apie teatrą, darbą su Suvalkų vokaliniu ansambliu bei ateities planus su Arnoldu Vazneliu kalbasi Monika Valinčiūtė.
- Kada pradėjai domėtis teatru? Kokias teatro trupes lankai?
Mane visada domino visokios istorijos, dainos, filmai ir paprastai pasakojami įvykiai. Pačiu teatru susidomėjau prieš 7 metus, kuomet režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė pakalbino prisijungti prie teatro. Pirmasis nemokyklinis spektaklis, kuriame sudalyvavau, buvo „Lapė ir kaliošai“. Ten man teko apšvietėjo vaidmuo. Po to, prasidėjus naujam sezonui, pradėjau vaidinti „Kregždės“ ir Klojimo teatruose, kuriuose ir toliau aktyviai dalyvauju. 2014 metais kartu su Jolanta įkūrėme „Auroros“ teatrą.
- Koks spektaklis, kuriame vaidinai, iki šiol Tau patiko labiausiai? Kodėl?
Įsimintiniausi spektakliai buvo „Pasaka apie Čiurlionį“ ir „Vilis“ – apie Vilių Orvidą. Abi šios asmenybės neeilinės savo buvimu, filosofija, kūryba, gyvenimu. Be galo džiaugiuosi, kad man teko būti šių spektaklių dalimi: susidūrimas su šių ypatingų asmenybių mintimis palieka didžiulį pėdsaką, pakeičia žmogų, paberia neregėtų spalvų, kurios brandinasi daug laiko. Tiek M. K. Čiurlionio, tiek Viliaus „pasakyti“ žodžiai sugrįžta labai dažnai, tarsi pats būčiau tapęs jų dalimi.
- Ar yra toks spektaklis, kurį norėtum dar kartą suvaidinti ir ar kažką pakeistum?
Yra daug tokių spektaklių. Su kiekviena nauja patirtimi, kokia ji bebūtų, vis geriau sugebi scenoje perduoti emociją, įtampą, mintį – ir šitai jaučia kiekvienas. Būtent dėl to ir norėtųsi suvaidinti dar kartą, ypač seniai vaidintus spektaklius, nes žinai, kad šį kartą tai padarytum daug geriau. Vienas iš pirmųjų spektaklių, kuriuose man teko vaidinti, buvo „Ugnies daina“ apie Romą Kalantą. Vaidinau kartu su Tomu Senda ir Ramūnu Zdaniu. Dabar dažnai susitikę pasiguodžiam, kad būtinai šitą spektaklį – nebūtinai tokiu pačiu pastatymu – kada nors suvaidinsime naujai. Visi puikiai žinome, kad dabar atskleistume tuos vaidmenis žymiai brandžiau, giliau ir būtent dėl to norėtume jį pakartoti.
- Kada pradėjai pats rašyti scenarijus? Kas Tave paskatino tai daryti?
Rašymas ir kūrimas mane domino seniai, bet kadangi nelabai mokėjau ir suvokiau, kas ir kaip, tai nelabai ką ir galėjau padaryti. Pradėjus lankyti teatrus, labai įsitraukiau į meno pasaulį, o Jolantos „mokykla“ suteikė labai daug žinių. Kai gyvenau Varšuvoje, kartu su Povilu Galinskiu nusprendėme suvaidinti spektaklį. Nežinojau jokių pjesių, todėl nutariau parašyti pats. Taip ir gimė pirmasis mano scenarijus „Komedija apie du vyrukus, kurie rašė komediją apie… du vyrukus“.
- Kokius spektaklius (ir kiek spektaklių) esi iki šiol pastatęs?
Nesu režisierius, labiau mane domina rašymas, o kadangi norisi, kad parašyti darbai nerinktų skaitmeninių dulkių diskelyje, tai bandau pastatyti sukurtas istorijas. Iki šiol esu „pastatęs“ tris spektaklius ir vieną vaidinimą.
- Kur dažniausia galima išvysti Tavo pastatytus spektaklius? Ar su jais kur nors gastroliavote?
Dažniausia pamatyti juos galima Punsko lietuvių kultūros namuose. Esu labai dėkingas jų direktorei Astai Pečiulienei už suteiktas galimybes tai padaryti. Kadangi neturiu savo teatro, tai gastroliuojame nedaug. Be pastatymo Punske, „Komediją apie du vyrukus“ rodėme Lietuvos ambasadoje Varšuvoje, su ta pačia komedija bei muzikiniu spektakliu „Kol širdis vis dar plaka“ gastroliavome Anykščiuose – tarptautiniame festivalyje „Artimi“.
- Kuris iš Tavo pastatytų spektaklių reikalavo daugiausia darbo ir kodėl?
Daugiausia darbo reikalavo muzikinis spektaklis „Kol širdis vis dar plaka“. Pats spektaklio siužetas, scenarijus ir muzika brandinta pusantrų metų. Po to atėjo laikas repeticijoms – atskirai aktoriams, šokėjams, muzikantams ir dainininkams. Labai labai džiaugiuosi, kad pavyko surasti apie keturiasdešimt žmonių, kurie nebijojo skirti laiko ir energijos kuriant šį spektaklį. Esu BE GALO dėkingas jiems ir visam mūsų kraštui, visiems mokytojams ir žmonėms, kurie skiepija žinias ir ugdo mūsų jaunimo talentus. Jei ne jų gabumai ir entuziazmas – nebūtų pavykę.
- Iš kur semiesi idėjų scenarijams?
Idėjos pačios ateina. Iš situacijų, patirtų gyvenime, iš meno kūrinių. Gera mintis gali šauti bet kada – svarbu ją subrandinti ir neužmiršti laikytis taisyklių. Dažniausiai būna taip, kad kamuoja kažkokia mintis ar emocija, o ją pavertus kūriniu – pats susitaikai su duotu dalyku ar atsakai sau į kokį nors sudėtingą klausimą. Kūryba – tai savotiškas katarsis.
- Kokie spektaklių žanrai Tau labiausiai patinka ir kodėl?
Viskas patinka. Niekada nežinai, kada kokia nors istorija ar pasakojimas – nebūtinai teatro pasauly – atneš kokią mintį arba paskatins įdomiai diskusijai.
- Kokie dalykai yra sunkiausi statant spektaklį?
Kadangi turiu nedidelę patirtį, man visas darbas su spektakliu yra iššūkis. Bet jeigu jau reikia kažką išryškinti, tai man sunkiausias yra vaidybinių scenų „apžaidimas“. Pavyzdžiui, Punsko teatrų režisierei Jolantai, kai pasižiūri repeticijų metu, tas pats dalykas atrodo tarsi menkniekis, tik traikšt ir yra. Kiekvienais metais stengiuosi važinėti į seminarus, stebėti įvairius pastatymus, režisierių darbą, norėdamas kuo daugiau išmokti.
- Kokie Tavo didžiausi pasiekimai, kuriuos galėtum išskirti?
Visa meninė veikla, kurioje stengiuosi dalyvauti – tobulina. Ugdo žmogiškumą, patriotiškumą. Kaip Vilius Orvidas sakė: „Gyvenimas tik mirksnis yra – tau tik duota pasaugot. Pasaugai, pagražini ir išeini. Tada kitas ateina, pasaugo. Nes juk gyvenimas tik mirksnis yra…“ Todėl labiausiai džiaugiuosi, kad teatras ir muzika leidžia man augti kaip žmogui. O jeigu dar kažką pavyksta prikalbinti prie tos veiklos ar jos stebėjimo – tai jau išvis apima didelis džiaugsmas.
- Labai aktyviai užsiimi Lenkijos lietuvių kultūrine veikla. Esi Suvalkų vokalinio ansamblio vadovas. Nuo kada pradėjai šią veiklą ir kaip susibūrėte?
Suvalkų lietuvių vokalinio ansamblio pirmasis susitikimas įvyko praeitų metų kovo viduryje. Su Jolanta Malinauskaite-Vektoriene sukvietėme visus žmones, kuriuos pažinojome ir kurie buvo susidomėję tokia veikla. Kartu įsikūrė ir Suvalkų lietuvių teatras, šokių grupė bei vaikučių grupė. Dažnai man talkina ir daug padeda Suvalkuose gyvenantys lietuviai muzikantai. Šios veiklos yra svarbios todėl, kad tai vienas pirmų žingsnių lietuviško darželio ir kultūros centro Suvalkuose link. Su vokaliniu ansambliu dalyvaujame vietiniuose renginiuose – sąskrydyje, Vėlinių, Vasario 16-osios koncertuose, Lietuviško vakaro programose. Pasirodėme taip pat Varšuvoje, Lietuvos ambasadoje, bei Balstogėje – lietuviškos parodos atidaryme. Negaliu nepaminėti buvusio konsulo Vaclavo Stankevičiaus, kuris labai daug padėjo. Visoms Suvalkų grupėms jis yra tarsi „krikštatėvis“, mes visi labai jo ilgimės.
- Kokie Tavo ateities planai?
Dirbti, mokytis, kurti, tobulėti ir kaip Vilius sakė: „Visiems mums yra būtina pareiga padėti kažkam gelbėtis“.
- Ko palinkėtum žmonėms, kurie turi tikslų, bet bijo juos realizuoti?
Nebijoti! Paskui gailėsies, kad kažko nepadarei. „Gyvenimas juk tik mirksnis yra“. O jeigu nedarai nieko bloga, neturi niekingų tikslų, tai nėra ko bijoti. Paprasta yra kažką sukritikuoti, daug sunkiau pačiam padaryti. „Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro“.
- Ačiū už pokalbį.
Monika Valinčiūtė, punskas.pl
