Šiuo metu kuriamas mylėtas ir išmylėtas, vasarą filmuotas saulėtas „Jotvos“ filmas-koncertas „(Ne)tikra istorija“. Šiuo metu jis jau montuojamas! Kai pandemija nusitaikiusi ne tik į žmonių sveikatą, bet ir į kultūrą, šis filmas gali tapti tikra atgaiva sielai: juk jį bus galima žiūrėti ir ramiai namie, prie kompiuterio! Apie tai, kokią žinią skleidžia šis filmas-koncertas, apie jo kūrimo subtilybes kalbamės su Kornelija Mauliūte, choreografinio sambūrio „Jotva“ vadove.
Kornelija neslepia, kad iš pradžių neplanavo kurti filmo – buvo planuojamas koncertas, o filmuoti paskatino pandemijos situacija. Bet kuriuo atveju, ji teigia, kad yra patenkinta, nes panašu, kad išeis tikrai neblogai – žinoma, žmonių, kurie pasiryžę padėti visuomeniškai, dėka.
Sambūrio vadovė teigia, kad svarbiausia buvo poreikis neprarasti ryšio. Ji atskleidžia, kad pandemija šiuo atžvilgiu psichologinei sveikatai labai kenkia – žmogui reikia žmogaus; didžiausia tragedija yra likti vienišam. Taigi per sunkumus, bandant nugalėti save, tiek vadovei, tiek šokėjams, tiek tėvams, kitiems žmonėms, padedantiems visuomeniškai, pasistengus, dienos šviesą ir išvys filmas.
Filmo siužetas labai įdomus – jis paremtas tokių gyvenimiškų, baisių įvykių, kurie kartais nutinka tikrame pasaulyje, motyvais. Tai istorija apie tai, kaip vaikinas, sužeidęs merginai širdį, ją nuskandina, norėdamas nusikratyti. Tačiau ši istorija ne tik apie žmogžudystę: joje susipina realaus ir mitinio, nematomo pasaulio elementai. Undinės, gyvenančios ežere, priima į savo ratą nuskendusią merginą ir pradeda keršyti už neišaiškintą nusikaltimą – skandina kaimo gyventojus, vaikus ir jaunus vaikinus. Galų gale kaimiečiai išsiaiškina, kas vyksta, ir atlieka ritualą, atsiprašo undinių, ir šios atleidžia. Sambūrio vadovė pasakoja, kad siužetą sukūrė pati. Pasak jos, svarbus yra gamtos ryšys su žmogumi – yra tiek daug dalykų, kurių mes dar nežinome. Kornelija teigia esanti baltiškos mitologijos gerbėja, o undinės koncerte simbolizuoja karmos dėsnį: kaip nors nusikaltęs, net tiesiog įžeidęs ar užgavęs, turėsi už tai sumokėti – bent jau nuoširdžiai atsiprašyti.
Ne tik koncerto siužetas labai įdomus: filmuota po atviru dangumi, patys judesiai užburiantys, per juos puikiai perteikiami jausmai – meilė, išdavystė, atgaila… Choreografė sako šokius statanti tokius, kokius pati norėtų šokti – ji perfiltruoja judesius per save; o jausmai gerai išreiškiami, jeigu išjaučiama muzika – ji diktuoja judesius. Taip pat svarbi ir šokėjų drąsa – norint gerai šokti, įtikinti žiūrovą, reikia nebijoti būti personažu. Svarbu suvokti, kad „tu esi artistas, žmonės neatėjo į tave pasižiūrėti, jie atėjo pasižiūrėti spektaklio“.
Paklausta apie tai, kas bus dabar, vadovė užsiminė, kad 2021 metais bus 70-asis sambūrio jubiliejus. Kornelija teigia, kad svarbiausia visiems kartu susieiti – idėja yra žmones išjudinti, nes esam per daug užsisėdėję. Ji ragina: „Nors su baime ir atsarga, bet sueikim. Nežinia, kaip bus, ir sueikim, kiek mums leis, kiek galima, bet jubiliejus turi įvykti vienokia ar kitokia forma“. Choreografė sako, kad jubiliejų būtina švęsti vien iš pagarbos savoms šaknims, tradicijoms. Norisi palinkėti vadovei ir visam sambūriui, kad planas pavyktų, pandemijos situacija nesutrukdytų ir šis svarbus jubiliejus būtų atšvęstas, smagiai paminėtas.
Su tokiomis mintimis džiaugiamės dabar kuriamu filmu – tikime, kad vadovei ir auklėtiniams tai buvo įdomi patirtis, o pats filmas atgaivins visų jį žiūrėsiančių žmonių sielą, nuvargintą pandemijos.
Laima Jancaitė, punskas.pl
