Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, „Aušra“ 2024, nr. 18 (907)
O kas vyksta dabar?
Pasižiūrėjus į šiuo metu vis dar vykstančius karinius konfliktus akivaizdu, kad yra karų, kurie jau dabar trunka ilgiau už ką tik išvardintus. Tačiau jie vis dar nesibaigia… Šiuo metu pasaulyje vyksta šimtai karinių konfliktų. Pavyzdžiui, Azijoje vis dar tęsiasi 1947 metais prasidėjęs Indijos ir Pakistano konfliktas, 1948 metais kilęs vidinis konfliktas Mianmare ir tais pačiais metais prasidėjęs, o dabar labai išaugęs Izraelio ir Palestinos karas, 2011 m. kilęs Sirijos ir 2014 m. Jemeno pilietiniai karai. Afrikoje vidinių karų dar daugiau. Paminėsiu tik kelis: 2018 m. prasidėjęs Etiopijos pilietinis karas, Malio, Sudano klajoklių, Nigerijos plėšikų konfliktai, nuo 1973 m. vykstantis Vakarų Sacharos konfliktas ir kt. Nusikelkime į Pietų Ameriką. Ten irgi neką ramiau: 1964 metais prasidėjęs Kolumbijos ginkluotasis konfliktas, Brazilijos gaujų karai ir kt. Dar Europoje, Ukrainoje, vykstantis karas. Ir tų nesibaigiančių karinių konfliktų, kurie tai įkaista, tai aprimsta, sąrašas be galo…
Jeigu perverstume istorijos knygas, nuo Šumerų ir Egipto civilizacijų pradžios apie 3000 m. prieš Kristų iki dabar, pamatytume būtent nesibaigiantį karų sąrašą. Pavyzdžiui, nuo 1740 iki 1897 m. vien Europoje jų vyko 230. Tiesa, reikia pripažinti, kad 19 ir 20 a. pradžioje karų kur kas mažiau, tačiau… 1740–1897 metais vykusiuose karuose žuvo apie 30 milijonų žmonių, o I pasauliniame nuo 5 iki 13 milijonų, II pasauliniame – iki 50 milijonų.
Apie žirnius ir pupas
Būtent tos kartais, atrodo, nesibaigiančios kovos ir atvedė prie klausimo: o kada jau galime sakyti, kad karas baigėsi? Diskusijų apie tai yra daug. Vieni karo analitikai jo pabaigą įvardina vienaip, kiti kitaip. Vieni sako, kad pabaiga bus, kai baigsis aktyvūs karo veiksmai, kiti – kai bus pasiektas koks nors susitarimas. Tačiau kaip visa tai atrodo mums, ne kariams, nekariaujantiems ir neanalizuojantiems? Žmonėms, besisukantiems savo kasdienėje rutinoje? Atsakymų tikriausiai irgi daug. Juk vienas dalykas yra faktinė karo veiksmų pabaiga, o visai kas kita karo pabaiga psichologiškai. Žmonės, išgyvenę karą, jo negali pamiršti. Jiems daug metų naktimis sapnuojasi kariniai veiksmai, paprasto laužo dūmai primena degančias sodybas, trankūs garsai akimirksniu nukelia daug metų atgal… Kiti apie tai tiesiog nekalba. Kad ir kiek metų prabėgtų, prisiminimai, išgyventas siaubas, baimė niekur nedingsta. Žmonės sako, kad laikas gydo, tačiau jis ne tiek gydo, kiek mes priprantame prie to, kas įvyko. Susigyvename su skausmu, liūdesiu, baime. Priprantame prie prisiminimų, prie patirčių ir jos atrodo lyg mažesnės, lengvesnės. Tačiau kalbant apie žmones, neišgyvenusius, nemačiusius karo, yra truputį kitaip. Todėl kartais pasigirsta kalbų, kad jaunimas nesupranta, nerimtai žiūri į karo baisumus ir per mažai tam teikia reikšmės. Lyg sakytų: „Na, karas, kas čia tokio…“ Pasigirsta įvairiausių priekaištų, kalbų apie kartų konfliktus. Tačiau niekada kare nedalyvavusiajam tikrai yra sunku tai išjausti iki galo. Karų neišgyvenę žmonės visų šių pasakojimų klausosi kaip istorijų, pasakų. Mes galime protu suvokti, kad tai yra baisu, matome tuos vaizdus per televizorių, tačiau kad ir koks empatiškas žmogus būtum, išjausti karo baisumus jame nedalyvavus yra kitoks patyrimas. Kitoks pajautimas. Todėl ir tas kartais gal atsainus požiūris nėra iš tiesų atsainus. Nes mes geriausiai suprantame tai, ką patys esame išgyvenę. Reikėtų tikriausiai tiesiog pasidžiaugti, kad vis dar yra žmonių, kuriems neteko išgyventi tokių patirčių.
Kita vertus, galime sugrįžti prie karo Ukrainoje. Kai prasidėjo aktyvūs kariniai veiksmai, daugelis lietuvių sekė kiekvieną naujieną, klausėsi žinių per visus televizijos kanalus. Ir tas žinių kiekis, baisūs vaizdai per tam tikrą laiką ne vienam kėlė rimtą nerimą. Per visą šį laikotarpį, kol vis dar vyksta karas, jame net ir nedalyvaujantys žmonės išgyveno visokiausių etapų. Ir baimės, ir nerimo, ir krovėsi kuprines su reikalingiausiais daiktais, ir ignoravo žinias iš karo lauko, ir stojo į šaulius, ir pirko maistą ukrainiečiams, ir priėmė į namus pabėgėlius, ir pyko ant pabėgusių nuo karo, kad patogiai įsitaisę net nemano grįžti namo. Didžiulė paletė besikeičiančių jausmų nuo baimės iki abejingumo, nuo kuprinės susikrovimo iki iškrovimo. Vieni juokėsi iš kraunamų kuprinių, kiti jautėsi ramesni. Viena draugė, dirbusi Vilniuje, Nacionalinėje Mažvydo bibliotekoje, nuo karo Ukrainoje pradžios buvo daugelyje mokymų, kaip susikrauti kuprinę, ką ten dėti ir kaip elgtis prasidėjus karui, kaip evakuotis ir kt. Tų mokymų bibliotekos darbuotojai yra turėję ne vieną, nes šalia yra Lietuvos Respublikos Seimas ir karo atveju tokia vieta galinti būti pavojinga. Po dar vieno mokymo pavasarį ji man skambina ir jau ramiu balsu sako: „Einu namo po mokymo. Gal reikia susikrauti tą kuprinę, kaip manai?..“ Atsakiau, kad jeigu ji pasijus geriau, tai tegul susikrauna. Nes turiu draugę, kuri nusipirko visko, ką rekomendavo specialistai, susikrovė kuprinę sau, savo vaikui ir nunešė į rūsį. Ir psichologiškai pasijautė tvirčiau. O aš tai tik dokumentų kopijų prisidariau. Ir paklausiau vyro: „O kaip būdami kaime sužinotume, kad prasidėjo karas? Sirenų čia juk nėra…“ „Gaisrinės pradės važinėti kaukdamos“, – atsakė jis. Linktelėjau ir nuėjau pasižiūrėti, ar pritvirtinta rankenėlė prie durų į rūsį.
Tai kada iš tikrųjų baigiasi karas? Kartais atrodo, kad niekada… Net seniai pasibaigęs karas iš tiesų gali ir nesibaigti netiesiogine to žodžio prasme. Jis lieka mintyse, prisiminimuose, knygose, garsuose. Niekada apie tai nesusimąsčiau. Tačiau… jau daug metų turiu daržą. Taip, daržą. Ir kasmet sėdama daržoves randu šovinių. Ir taip kiekvieną pavasarį, nes ten, kur dabar mūsų daržas, II pasaulinio karo metais buvo išrausti apkasai. Visada atsiminsiu, kaip pirmą kartą sodindama žirnius ir pupas radau mažą šovinio tūtelę. Dar neiššovusio šovinio…
Apie žirnius ir pupas arba kada iš tikrųjų baigiasi karas..? I dalis
Apie žirnius ir pupas arba kada iš tikrųjų baigiasi karas..? II dalis
