Tęsiame pasakojimą apie Suvalkų krašto lietuvių priverstinį iškeldinimą.
Kaip rašo istorikas dr. Bronius Makauskas[1], perkeliamieji iki 1941 m. kovo 18 d. turėjo pateikti dokumentus, įrodančius jų tautybę. Perkeliamųjų sąrašai buvo sudaromi rusų ir vokiečių kalbomis. Ten įrašydavo gimimo vietą ir datą, tautybę, pilietybę, šeimos sudėtį, profesiją, gyvenamąją vietą. Sąrašus turėjo patvirtinti abiejų šalių atstovai ir įgaliotiniai. Perkeliamasis asmuo gaudavo numerį, kuris buvo tarsi „kelionės dokumentas“. Žmonės galėjo vykti grupėmis. Vykstant geležinkelio transportu reikėjo pranešti apie tai vyriausiajam atstovui 5 dienas anksčiau. Perkeltiesiems šalys turėjo užtikrinti medicininę pagalbą, teikti karštą maistą ir kt. Šios taisyklės buvo taikomos vokiečių tautybės žmonėms. Keliamiems į sovietų pusę tai buvo tuščias pažadas.
Vykstant traukiniu šeimos galva galėjo pasiimti iki 50 kg asmens bagažo, kiti šeimos nariai po 25 kg. Jei kas vyko savo transportu, turėjo teisę pasiimti vieną arkliais traukiamą vežimą, porą arklių, vieną karvę, dvi kiaules, tris avis arba ožkas, 10 vienetų naminių paukščių, 250 kg produktų, tarp jų po 2 kg riebalų vienam asmeniui. Perkeltų žmonių ūkiai atitekdavo vokiečiams.
Neleista buvo išvežti: grynųjų pinigų, auksinių ir sidabrinių monetų, aukso, platinos, sidabro ir aukso dirbinių, brangakmenių, ginklų, pramonės gaminių daugiau negu šeimai leistinos normos, leidinių, fotografinių juostų, dokumentų, siuvamųjų mašinų daugiau negu po vieną šeimai, vertybinių popierių, draudimo dokumentų, automobilių, motociklų, variklių ir kitokių mašinų, sėklų, javų.
Perkėlimas turėjo vykti iki 1941 metų kovo 18 dienos. Šiai operacijai buvo likę du mėnesiai. Ją reikėjo atlikti sunkiomis žiemos sąlygomis.
Daug kam savanoriškas persikėlimas reiškė deportaciją. Vokiečių okupacinė valdžia dar 1940 metų vasarą įsakė registruoti Suvalkų apskrities lietuvių ir rusų gyventojus. Tų metų pabaigoje vokiečių ir rusų kalbomis pasirodė tokio turinio skelbimai:
„Prasideda žmonių persikėlimas į jų Tėvynę. Jis vyksta pačių gyventojų sutikimu. Kiekvienas pilietis, kuris turi pabaigęs 16 metų, pats sprendžia, ar turi išvykti jis vienas į savo tėvynę, ar su visa šeima, arba visai niekur nevykti“.
Tų metų gruodį į Suvalkų kraštą atvyko Sovietų Lietuvos agitatoriai, kurie ragino žmones keltis į Lietuvą. Jie tai vadino repatriacija. Agitatoriai pasakojo apie Lietuvoje persikėlusių laukiančias geresnes dirvas, geresnius ūkius ir kt. Sovietų propaganda sukėlė dar didesnį šio krašto ūkininkų nepasitikėjimą. Sovietų žodžiai džiugino tik kai kuriuos šio krašto bežemius ir mažažemius.
Tarp lietuvių vyravo nepasitikėjimas ir nerimas. Jie nenorėjo palikti gimtosios žemės, jautė, kad okupantams rūpi jų turtas. Žmonės žinojo, kad Lietuvoje tvarkosi svetimi, kad vyksta ten kažkas negera. Savo noru vykti neskubėjo.
Vokiečiai suprato, kad be spaudimo lietuviai savo tėvonijos nepaliks. Ėmėsi žiaurių priemonių. 1940–1941 metų žiema buvo šalta. Nenorintiems palikti gimtinės liepdavo rinkti akmenis iš po kelis metrus siekiančių sniego vėpūtinių ir vežti juos iškastais sniego tuneliais.
1940 m. gruodį gestapas areštavo 53 ūkininkus ir keliolika inteligentų. Uždarė juos į Suvalkų kalėjimą. Ten jie buvo mušami, varomi dirbti sunkių darbų. Naktį į jų celes buvo liejamas vanduo. Gestapininkai reikalavę, kad suimtieji pasirašytų persikėlimo lapą, tuomet juos paleisią.
Suvalkų krašto lietuvius bandė užstoti Lietuvos ambasadorius Berlyne Kazys Škirpa. Jo sekretorius J. Jurkūnas, kilęs iš Punsko, bandė padėti, bet iš vokiečių valdžios išgirdo, kad Suvalkų kraštas būsiąs germanizuotas, todėl lietuviai privalo šią žemę palikti.
J. Burdulis prisimena[2]: „Netrukus po minėtų plakatų pasirodymo į Seinus atvyko delegacija organizuoti žmonių perkėlimo. Čia jiems buvo duotos geros patalpos, įvestas telefonas, ir jie pradėjo darbą. Ateidavo ir mūsų žmonės. Delegatai klausinėjo, kaip jiems sekasi gyventi, stebėjosi, kad Seinuose negalima rasti kur pavalgyti, nors vokiškų markių jie turėjo pakankamai. Tai sužinoję žmonės pradėjo jiems nešti kaimiškų valgių, kuriuos jie mielai priimdavo ir labai džiaugėsi.
Nedaug buvo delegatų, tik trys: du lietuviai ir vienas rusas, delegacijos vadovas. Visi gerai kalbėjo vokiškai. Tik rusas buvo karininko uniforma, kiti du vilkėjo civiliniais drabužiais. Daugelis pas juos užeidavo. Visi norėjo ko nors paklausti, sužinoti. Delegatai aiškino ir atsakinėjo visiems, kas tik ko klausė. Jie sakė, kad teisę išvažiuoti turį visi, net ir kaliniai. Tik kalinių vokiečiai laisvėn nepaleis, o perduos juos Lietuvos teisingumo organams. Tie nuspręs, ar reikia juos ir Lietuvoj laikyti kalėjime, ar galima paleisti. Aišku, politiniai kaliniai bus paleisti, o kriminaliniai – ne. Bet jie bausmę atliks jau savo tėvynėje. Visi valstiečiai, kurie persikels į Lietuvą, gaus žemės tiek, kiek ir čia turėjo. Žinoma, jei čia kas jos labai daug turi, gali kartais tiek ir negauti, nes Lietuvoj išleistas įstatymas, kad žemės negalima turėti daugiau kaip 30 hektarų. Bet mažiau kaip 10 hektarų irgi niekas negaus, nes valdžia iš tų, kurie turėjo per daug, ją atėmė ir atidavė tiems, kurie jos turėjo labai mažai. Taigi mažažemių jau ten nebėra.
Tokia Lietuvos žemės reforma mūsų valstiečiams patiko. Jie sakė:
– Jei jau ten iš tikrųjų taip yra, tai galima juos už tai ir pagirti. Tiems, iš kurių žemės paėmė, jų labai nenuskriaudė, jeigu dar jiems po 30 hektarų paliko. Turint tiek žemės, galima puikiai gyventi. O tiems, kuriems jos pridėjo, tai visai gerai padarė. Turint 10 hektarų vidutinės rūšies žemės, irgi galima neblogai gyventi…“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Makauskas B. Lietuvių iškeldinimas iš III Reicho okupuoto Suvalkų krašto (1940–1941 m.), Terra Jatwezenorum, 1 t. 2009, Punsko „Aušros” leidykla.
[2] Burdulis J. Parduoti metai. „Aušra“, 1994, 2 nr.
