Apie prosenelius, senelius, tėvus, seseris, brolius, kitus gimines ir pažįstamus
Jau po karo, po tėvelio mirties, pas mus buvo atvažiavęs giminaitis iš Lenkijos su dviem poniomis. Tiksliai dabar nebeprisimenu, kas toks jis buvo. Manau, jog tai galėjo būti senelio Vaclovo sesers Valerijos kuris iš sūnų, didelė tikimybė, kad tai dailininkas Adomas Mendziblockis, nes svečias labai domėjosi mūsų namuose dar buvusiais meno kūriniais. Kadangi padėtis pokario metais buvo labai nerami, tai su Lenkijoje gyvenusiais giminėmis ryšys nutrūko.
Nuo senelio Vaclovo laikų mūsų šeima bendravo su kaimynais Moravskiais, Bielskiu, po to iš Bielskio perpirkusiais dvarą Rutkauskais. Kartais apsilankydavome pas Rutkauskus – jie buvo brolis ir sesuo, taip ir nesukūrę savo šeimų. Simonas Rutkauskas buvo mano brolio Adomo krikšto tėvas, bet Adomas buvo ir Marijos Rutkauskaitės labai laukiamas svečias, taip pat ir aš, jauniausioji šeimos atžala. Rutkauskų likimas susiklostė tragiškai. Pokario metais juos jau gana pagyvenusius sovietų valdžia nusprendė ištremti. Simoną išvežė sergantį plaučių uždegimu, jis mirė traukinyje ir kažkurioje Rusijos vietoje jo kūnas paprasčiausiai buvo išmestas. Marija Rutkauskaitė tremties vietą pasiekė, bet netrukus mirė ir ilsisi tremtinių kapinėse toli nuo tėvynės.
Nuo XIX amžiaus pirmos pusės, kai tik mano prosenelis įsikūrė Panemunio dvare, mūsų giminė bendravo ir su prekybininkais žydais, nes užaugintą žemės ūkio produkciją reikėjo parduoti ir įsigyti ūkiui reikalingų daiktų. Perėmęs iš senelio Vaclovo dvarą į savo rankas, mano tėvas Adomas Dominykas tęsė tas senas prekybos ir bendravimo tradicijas. Mama pasakojo, kad prieš karą buvo daugiausiai iš žydų tautybės prekybininkų bendraujama su Prienuose gyvenusiu Boruku, turėjusiu parduotuvę „Artojas“. Kai 1941 metais mano tėtis sužinojo, kad Prienuose laikomi suimti žydai, bandė drauge su mama nuvežti jiems maisto. Juk nemažai tų žmonių pažinojo, buvo su jais bendravęs, vertino juos už darbštumą ir kultūringumą. Vis dėlto perduoti maisto uždarytiesiems tėveliui nebuvo leista, ta tema namuose buvo kalbama ir labai skaudžių dalykų. Mama pasakojo, kad su tėčiu jie buvo nusprendę priglausti savo namuose pažįstamų žydų dukrą, bet, deja, to nepavyko padaryti. Visi mūsų šeimos nariai ar žmonės, su kuriais mes bendravome, piktinosi dėl žydų žudynių, negerbė tų, kurie susigundė įsijungti į tą juodą darbą karo metais.
Tėvo seserys Jadvyga Bartoševičiūtė-Marčiukaitienė ir Leonora Bartoševičiūtė-Beinaravičienė ištekėjusios gyveno netoli mūsų namų. Jų šeimos ūkininkavo ant senelio Vaclovo Bartoševičiaus joms paskirtos žemės. Jadvyga, tėvelio sesuo, ištekėjo už mano mamos brolio Jono. Ir mano tėvų, ir Marčiukaičių vestuvės vyko tą pačią dieną. Pagal senovinį paprotį bajorų vestuvių užsakai bažnyčiose nebūdavo skelbiami visai parapijai pagal vyskupo indultą – leidimą padaryti išimtį bažnyčios kanonų teisėje. Mano tėvus ir Marčiukaičius sutuokė vyskupas Nemajūnų bažnyčioje labai iškilmingai, dalyvaujant daugybei svečių ir į pamaldas susirinkusių parapijiečių. Abi poros gyveno gana laimingai, kol neprasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva buvo nepriklausoma. 1938–1940 m. Jonas Marčiukaitis buvo Birštono valsčiaus viršaitis. Jadvygos ir Jono Marčiukaičių šeimoje užaugo 12 vaikų. Tai: Marija, Aldona, Vladas, Vaclovas, Antanas, Jadvyga, Stasys, Vincas, Janina, Vytautas, Zita, Ona. Aš daugiausiai bendravau su Aldona, Vaclovu, Vytautu. Nelaimės Marčiukaičių šeimą užgriuvo dar nesibaigus karui. Į sovietinę kariuomenę 1944 metais buvo paimtas jų sūnus Antanas, kuris netrukus buvo nukautas. Jadvyga Bartoševičiūtė-Marčiukaitienė mirė 1946 metais. Sūnus Vaclovas žuvo 1947 metais.
Vytautas Marčiukaitis-Gediminas tapo partizanu 1948 metais ir netrukus žuvo su bendražygiu Vladu Kymantu-Giriniu, Bijūnu Punioje, užklupti MVD bei stribų. Pastatas, kuriame jie slėpėsi, buvo apšaudytas padegamosiomis kulkomis. Apdegę žuvusiųjų kūnai buvo numesti gatvėje prie stribų būstinės. Giminaitis Kostas Lėckas pranešė Vytauto Marčiukaičio tėvui, kad sūnus žuvęs guli ant gatvės. Buvo papirktas naktį su stribais budėjęs milicininkas Klimas, parūpinta vaišių. Kol stribų būstinėje buvo geriama, abiejų partizanų kūnus sėkmingai pasisekė išgabenti ir palaidoti. Jų palaikai ilsisi viename karste Nemajūnų kapinėse Marčiukaičių kapavietėje.
Po sūnaus Vytauto žūties Jonas Marčiukaitis ėmė slapstytis, nes sovietams užkliuvo kaip prieškariu kurį laiką buvęs Birštono valsčiaus viršaitis. Kiek pasislapstęs prie Šilavoto, jis buvo suimtas ir įkalintas Šilutėje. Tais pačiais metais į tremtį buvo išvežti septyni jo vaikai. Trys jo dukros: Jadvyga, Janina ir Zita, sukūrusios mišrias šeimas tremtyje, į Lietuvą gyventi negrįžo, tik kelis kartus buvo atvykusios aplankyti artimųjų. Marija, Aldona, Vladas ir Vincas, kai tik buvo galima, iš tremties grįžo gyventi į Lietuvą. Jadvyga Bartoševičiūtė-Marčiukaitienė ir Jonas Marčiukaitis palaidoti Nemajūnų kapinėse.
Leonora ir Juozas Beinaravičiai susilaukė keturių vaikų: Jono (g. 1927), Juozo (g. 1928), Onos (g. 1930) ir Jadvygos (g. 1934). Leonorą tekėti už neturtingo Juozo Beinaravičiaus paskatino motina, nes imponavo jo manieros, buvo tarnavęs caro laikais husarų pulke. Juozui Beinaravičiui labai patikusi Leonora, kad net piršlio primokytas, ryžosi parodyti ne savo namus, o turtingesnio giminaičio, kai atvažiavo jaunosios giminės apsižvalgyti prieš vestuves. Žmoną ir vaikus J. Beinaravičius labai mylėjo ir dėl jų labai stengėsi visą gyvenimą. Kai vedęs turtingą nuotaką prasigyveno, su vargšais vengė bendrauti, net jeigu tai buvo ir giminės. Eiliniai aplinkinių kaimų žmonės sutikę mano tėvą Adomą Dominyką visada nukeldavo kepurę sveikindamiesi, bet sutikę J. Beinaravičių, jo taip nepagerbdavo. Mano tėvui Adomui irgi nepatiko svainio pasipūtimas, šykštumas bendraujant su vargingesniais. Mirė Juozas Beinaravičius maždaug 1944 m. – tiesiog jį rado negyvą po naktigonės laukuose.
Tetai Leonorai likus našle buvo nelengva vienai tvarkyti ūkį, todėl po vyro mirties į jos namus atsikėlė gyventi motina, kuri teišgyveno pas dukterį maždaug dvejus metus. Senelė Ana mirė 1946 metų pradžioje. 1947 m. Leonorą Beinaravičienę areštavo už tai, kad neatidavė nustatyto kiekio pyliavų. Kai ją nuteisė ir išsiuntė į lagerį Rusijoje, sūnūs Jonas ir Juozas, jau ir anksčiau bendravę su partizanais, pasitraukė į mišką. Jie dažnai lankydavosi pas savo senelę Beinaravičienę, tėvo motiną, kuri gyveno Miroslave nedideliame namelyje. Senoji Beinaravičienė padėjo ne tik savo anūkams – pas ją užsukdavo ir kiti partizanai.
Leonorą Beinaravičienę iš lagerio paleido po pusantrų metų, nes turėjo nepilnamečių vaikų. Grįžusi mano teta jau neberado gyvo savo jaunesnio sūnaus Juozo, išvežta į lagerį buvo ir jos dukra Ona. Vyresnysis sūnus Jonas žuvo jau mamai sugrįžus. Jos didžiausia laimė buvo, kai sulaukė iš lagerio paleistos dukters Onutės, kuri labai mylėjo ir senatvėje prižiūrėjo gimtuosiuose namuose likusią vieną gyventi mamą. Keletą metų prieš mirtį Leonora Beinaravičienė savo namuose išgyveno baisų įvykį – apie 1957 metus buvo apšaudyti jos namai, o pati vos spėjo pasislėpti už krosnies. Kaltininkas nebuvo surastas, o teta netrukus susirgo vėžiu. Leonora Bartoševičiūtė-Beinaravičienė mirė apie 1960 metus, palaidota Nemajūnų kapinėse.
Mano pusbroliai, Leonoros Bartoševičiūtės-Beinaravičienės sūnūs, Jonas ir Juozas draugavo su mano broliais, nes buvo panašaus amžiaus, o ir gyvenome netoliese vieni nuo kitų. Vyresnėlis Jonas buvo ramesnis, labiau viską apgalvojantis, daugiau išsilavinęs, mokęsis Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Jaunesnysis Juozas smarkesnis, norintis nenusileisti broliui. Jų tėvas jaunystėje tarnavo caro kariuomenėje, husarų pulke, ir augindamas sūnus, perdavė jiems turėtas karybos žinias – išmokė gerai jodinėti žirgais, valdyti arklius, šaudyti. Abu broliai buvo antrame būryje Margio grupėje, Dzūkų rinktinėje. Juozas Beinaravičius-Gintaras žuvo 1949 m. kovo 8 dieną. Vyresnysis sūnus Jonas Beinaravičius-Vėjas buvo nukautas 1952 m. balandžio 4-ąją.
Pokariu partizanų Jono Beinaravičiaus-Vėjo ir Juozo Beinaravičiaus-Gintaro sesuo Ona Beinaravičiūtė (sulietuvinta pavardė galėjo būti Beinaraitė) draugavo su partizanu Pranu Sadausku-Perkūnu ir buvo jo ryšininkė. Kartą Pranas davė Onutei partizaniškų dainų sąsiuvinį. Tą rinkinėlį Onutė parodė kaimynystėje gyvenusiam gimnazistui Mikui Juškevičiui ir leido parsinešti namo. Mikas ne tik namo tą sąsiuvinį nusinešė, bet ir į mokyklą. Kažkas pranešė saugumiečiams, ir vaikinukas buvo suimtas. Tardomas jis buvo labai žiauriai, pasakė, kad sąsiuvinį gavęs iš Onos Beinaravičiūtės, o ji gavusi iš Prano Sadausko-Perkūno. Pasipylė areštai. Pusseserė Onutė buvo suimta, po tardymų nuteista 10 metų, pateko į lagerį Urale. Į lagerį pateko ir Mikas Juškevičius, o likę jo šeimos nariai buvo ištremti. Juškevičių tėvas ir motina mirė tremtyje. Mikas išėjęs iš lagerio nesiryžo grįžti į Lietuvą. Tik jo brolis Vincas Juškevičius grįžo į tėvynę, bet tėviškėje, Nečiūnų kaime, gyventi jam buvo per daug skaudu ir jis įsikūrė kitur. Kartu su čia išvardytais asmenimis nukentėjo ir visai niekuo dėti neturtingi kaimynai. Kai pirmą kartą atvažiavę ištremti Juškevičių šeimos jų nerado namuose, išvežė Vajanauskų šeimą. Taip buvo įvykdytas „planas“, skaičiai popieriuose atitiko suplanuotus.
Grįžusi iš lagerio Ona Beinaravičiūtė ištekėjo ir tapo Vitkunskiene, susilaukė dviejų dukterų. Jos jaunesnioji sesuo Jadvyga Beinaravičiūtė-Karalienė-Baranauskienė susilaukė dukters ir sūnaus.
(Bus daugiau)
Užrašė Rita Pauliukaitienė ir Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
