2019 m. gruodžio 15 d. minėjome Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio karžygio, Dainavos apygardos karininko, partizanų kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo 70-ąsias žūties metines.
Apie Jurgį Krikščiūną-Rimvydą žinome palyginti nemažai. Apie jį paskelbta daug straipsnių ir publikacijų. Punsko „Aušros“ leidykla neseniai išleido Ritos Pauliukaitienės parengtą knygą „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“. Knyga pristatyta Prienuose, Marijampolėje, Birštone ir Kaune. Jos sutiktuvės vyko ir Punske per Terra Jatwezenorum konferenciją š. m. gruodžio 14 d.
Apie Rimvydo adjutantą Vytautą Prabulį-Žaibą žinome mažiau. Gimė jis Mockavos kaime, kuris tuomet priklausė Punsko valsčiui (su būstine Sangrūdoje). Publikuotuose šaltiniuose nėra tikslios jo gimimo datos. Jos nežinojo nei Prabulių giminės, nei Marijampolėje gyvenantis Vytautas Prabulis. Pasak artimiausio Mockavos Prabulių kaimyno Vytauto Busilo (dabar jau miręs), partizanas Vytautas Prabulis galėjo gimti apie 1924 m. Filadelfijoje gyvenantis Bronius Krokys įvardija 1921–1922 metus. Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė mini 1923 m. Pastarieji metai yra teisingi. Tai patvirtina Vytauto Prabulio tardymo protokolai, kuriuose nurodoma tiksli gimimo data: 1923 m. sausio 23 d. Taigi, po 4 metų galėsime minėti 100-ąsias jo gimimo metines.
Yra neaiškumų ir dėl partizano mirties (žūties) datos. Pagal archyvinius šaltinius Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Vytautas Prabulis-Žaibas žuvo Šlynakiemyje 1949 m. gruodžio 15 d. Partizanų J. Krikščiūno-Rimvydo ir V. Prabulio-Žaibo suėmimo plane, kurį sudarė Suvalkų apskrities viešojo saugumo įstaigos viršininko pavaduotojas jaunesnysis leitenantas Tarasevičius (Tarasiewicz) ir Balstogės vaivadijos viešojo saugumo įstaigos (WUBP) I skyriaus vyresnysis referentas, jaunesnysis leitenantas Gorčyca (Gorczyca), tarp kitko, rašoma: „II. 1 ir 2 grupės 1949.XII.15 dieną 2.00 valandą išvažiuoja automobiliu iš Suvalkų miesto ir atvyksta į Šipliškes, automobilius palikdamos prie MO, nuo užduoties punkto per 8 km. 3.40 val. antra grupė užduoties vykdyti į paskirties vietą išvyksta plentu. Trečia šturmuojanti grupė, stovinti Šipliškėse <…>, 7.00 val. pradeda vykdyti savo užduotį.“ Partizanų likvidavimo akcijos datą patvirtina ir 2009 m. IPN paviešintas dokumentas „Atlikto operacinio plano likviduojant lietuvių žvalgybos gaują raportas“.
Anuos įvykius prisimenančių žmonių atmintyje išliko kitos partizanų žuvimo datos. Juozas Jakimavičius, kuris buvo kareivių nuvarytas ardyti bunkerio, visą gyvenimą nuosekliai tikino, kad tai vyko gruodžio 13 dieną. Šią datą jis įrašė ir partizanų žuvimo vietoje pastatyto simbolinio antkapio lentoje. Juozui Jakimavičiui pritaria ir punskietė Julija Kalesinskaitė-Drūtienė, labai gerai pažinojusi Vytautą Prabulį. Pasak kito akcijos prieš partizanus liudininko Sigito Valinčiaus iš Gulbiniškių kaimo, tai įvyko gruodžio 20 dieną. Pasak jo, nei anksčiau, nei vėliau. Nepaisant skirtumų dėl įvykių datos, pirmenybę reikia teikti oficialiems dokumentams. Taigi, 1949 metų gruodžio 15 diena yra neginčijama.
Pavyko surasti šiek tiek naujų žinių apie partizano Vytauto Prabulio tėvus. Pagal Punsko bažnyčios metrikų knygas, jie susituokė Punsko bažnyčioje 1904 m. sausio 26 d. Suvalkų archyvo duomenimis, Vytauto tėvas Vincentas Prabulis gimė Mockavoje 1866? m., mirė 1929 m. Jo žmona Marijona (Marija) Makauskaitė gimė Radziškėse 1883 m. rugsėjo 22 d. Jono Makausko ir Onos Savickaitės (iš Valinčių) šeimoje. Vytauto Prabulio tardymo protokoluose klaidingai įrašyta, kad Vytauto motinai buvo tuomet 48–50 m. Iš tiesų jai buvo 58 metai.
Kur krikštytas Vytautas Prabulis, nežinia. Punsko valsčiaus metrikacijos skyriaus knygose 232 numeriu yra įrašas rusų kalba: „1912 m. Mockavos kaime gimė Alfonsas Prabulis, Vinco ir Marijonos Makauskaitės sūnus.“ (Šiuo metu šios knygos yra Suvalkų archyve). Mockava prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausė Punsko parapijai. Nors Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena nustatyta 1920 m., žmonės vogčiomis ją pereidavę ir savo vaikus krikštydavę Punsko bažnyčioje.
Laisvojoje internetinėje enciklopedijoje Vikipedija rašoma, kad Vytautas Prabulis-Žaibas buvo vienas iš garsiausių Suvalkų krašte veikusių lietuvių partizanų, kad jo tėvai Mockavoje turėję didelį ūkį. Pagal Mockavos kaimo gyventoją Vytautą Busilą, Prabuliai nebuvo labai pasiturintys ūkininkai. Jie turėję ne didesnį kaip 14 hektarų ūkį, nes jų troba ir ūkiniai pastatai nebuvo dideli. Mockavos kaime dar XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje šalia geležinkelio bėgių, kurie staiga pasuka į dešinę, stovėjo Prabulių sodyba. Dabar ten plynas laukas. Nėra nei krūmokšnio, net mažiausio akmens. Vytauto Prabulio tardymo protokoluose aptinkame ir Prabulių ūkio aprašymą: 22 ha, 4 arkliai, 4 karvės, 4 avys, 1 kiaulė.
Filadelfijoje gyvenantis Bronius Krokys taip atsimena Vytautą Prabulį-Žaibą (beje, jo pasakojime yra nemažai netikslumų):
„Maloniai nustebino Teklės Kulvinskienės [Kalvinskienės – S. B.] straipsnis „Į laisvą“ žurnale / Nr. 125/ apie partizanus Suvalkų krašte. Straipsnyje minimas partizanas Vitas Prabulis-Žaibas. Tai jauniausias Prabulių šeimos sūnus. Mes jį vadindavome Prabulių Vituku. Mano tėviškės laukai visu pločiu susidūrė su Prabulių laukais. Pro jų kiemo vartus ėjo geležinkelis iš Šeštokų į Suvalkus. Lenkams okupavus Vilnių, į Suvalkus traukinys daugiau nevažiuodavo ir bėgiai buvo nuimti.
Vituką pažinojau, kai jis dar buvo vystykluose. Jis galėjo būti gimęs 1921–1922 metais. Jo tėtis mirė jaunas, tada mama, paėmusi mane už rankutės, buvo nusivedusi į laidotuves. Vėliau su Vituku ganėme gyvulius, sueidavom pasikalbėti, rudenį, sukūrę ugnį, kepdavome bulves.
Prabulių šeimoje buvo keturi broliai, trys seserys ir našlė motina. Visi dideli patriotai. Deja, dabar Prabulių tėviškės nei pėdsakų nebėra. Viskas sunaikinta, plynas laukas. Tik traukiniai dabar jau eina į Punską [Trakiškes – S. B.], Suvalkus.
Geležinkelio pylimas ėjo iš Šeštokų pro Mockavos kaimą, mano tėviškę. Tuo be bėgių geležinkelio pylimu rusų okupacijos metais daug Lietuvos partizanų perėjo į Lenkijos pusę. (…) vedliai buvo Vitas ir Jonas Prabuliai[1]. Bėgantieji traukiniu atvažiuodavo iki Šeštokų, o nuo ten geležinkelio pylimu pėsčiomis eidavo į Lenkiją. Buvo maždaug 15 km kelio. Su Prabulių vyrais reikėdavo susitarti, kada ir kur pereiti sieną. Tai vykdavo naktimis. Jonas Prabulis, Vito brolis, kiek žinau, buvo ištremtas į Sibirą.
Labai įdomu, kad ir man žinoma daina, žodžiai ir melodija apie „Enkavedistą“. Ją dainavo ir mano brolis Vaclovas Būdviečio choro susibūrime. Mano du broliai, Vitas ir Juozas, gyveno, slapstėsi pas gimines Punsko aplinkoje, Valinčių kaime. Vėliau jie buvo sugauti, atvaryti į Lazdijus ir nuteisti po 25 metus tremties Sibire. Jų šeimos slapstėsi Lietuvoje.
(…) Vietos gyventojų pasakojimu, Vitas Prabulis buvo įsitaisęs bunkerį prie Valinčių kaimo, netoli Punsko. Su juo buvo ir Vitas Zimnickas, mano tolimas pusbrolis. Žmonės juos abu mylėjo, nes buvo dori, dailiai nuaugę ir gražūs vaikinai. Jie buvo išduoti, apsupti. Bėgdamas iš slėptuvės, Vitas Zimnickas buvo nušautas, o Vitas Prabulis, nenorėjęs pasiduoti gyvas, pats nusišovęs. Taip kalba vietos lietuviai. Dabar palaidotas Suvalkų kapinėse. Tebūna jiems lengva Lietuvos žemelė, kurią jie taip mylėjo“.
Marijampolėje gyvenantis Vytautas Prabulis iki 2010 m. nedaug žinojo apie savo bendravardį Vytautą Prabulį-Žaibą.
– Kiek girdėjau, – pasakojo jis mums, – dėdė buvo paimtas į sovietų armiją ir ruošiamas žygiui į Berlyną, bet pabėgo ir slapstėsi Lenkijoje. Lyg buvo apsuptas bunkeryje su kažkokia moterimi, šaudė, kol turėjo šovinių, o jų pritrūkus, paskutinį paleido sau į smakrą. Kažkas pasakojo, kad palaidotas Seinuose.
Vytautas Prabulis nustebo išgirdęs, kad jo artimas giminaitis žuvo Šlynakiemyje kartu su Dainavos apygardos vado pavaduotoju Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu, garsiojo Lukšos-Daumanto pusbroliu, kad buvo Rimvydo adjutantas.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Vitas ir Jonas Prabuliai 1940 metais pervesdavo per sieną bėgančius nuo sovietų represijų žmones – S. B.
Vitas Zimnickas, iš Cyrailių (Lietuva) buvo lenkų pasieniečių sulaikytas ir tardomas Punsko užkardoje. Iš ten Vitas pabėgo. Kareiviai vydamiesi į bėglį šaudė. Pasivję prie Punios ežero jį nušovė. Punsko valsčiaus dokumentuose užrašyta, kad 1947.05.07 15 val. 30 min. Ožkinių kaime rastas 1923.11.01 gimusio Vito Zimnicko lavonas.