Liepos mėnesį mūsų portale paviešintas straipsnių ciklas „Užrašyti šviesos“ susilaukė nemažo skaitytojų atgarsio.
Priminsiu, kad šių metų gegužės mėnesį, renovuojant Punsko „Senąją kleboniją“, jos palėpėje buvo aptikta stačiakampė dėžutė su 13 fotografinių stiklo plokštelių (negatyvų). Panašių negatyvų yra Lenkijoje ir Lietuvoje, bet mums jie svarbūs dokumentiniu, socialiniu ir etnografiniu požiūriu.
Nustatyti stiklo negatyvų gamintoją nebuvo sudėtinga, nes jie buvo rasti originalioje pakuotėje. Ant dėžutės etiketės yra užrašyta: „Fabryka płyt i papierów fotograficznych ALFA. U.R. ORTO-ANTIHALO.“ (Fotografinių plokštelių ir popieriaus gamykla ALFA <…>).
Dėžutėje nebuvo nieko, kas leistų spręsti apie šių negatyvų autorių.
Rašytiniuose šaltiniuose nedaug yra informacijos apie pirmuosius mūsų krašto fotografus. Pasirodo, kad yra žmonių, kurie tarpukario fotografus prisimena arba yra apie juos girdėję.
Neseniai mūsų portalo redakciją aplankė Kreivėnų kaimo gyventojas Jonas Makauskas (g. 1962 m.). Jis, perskaitęs straipsnių „Užrašyti šviesos“ ciklą, panoro pasidalyti žiniomis, išgirstomis iš savo tėvo Juozo Makausko (g. 1927 m.) lūpų.
Tarpukary Punsko krašte fotoaparatą turėjo ir daug fotografavo toks Nevulis. Žmonės jį pravardžiavo „Telyčiuke“. Jis nesuprato, kodėl žmonės jį taip praminė ir labai ant pravardžiuotojų pyko. Nevulis turėjo didelį ant trikojo statomą fotoaparatą. Jis fotografavo daug ir visiems, kas norėjo. Fotografavimas galbūt buvo jo pragyvenimo šaltinis.
Vienas įvykis, labai sukrėtęs šio krašto visuomenę, visam laikui, atrodo, nutraukė Nevulio ryšius su fotografija. Pasak Juozo Makausko, tai galėjo vykti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jaunimo pasilinksminimo metu Šlynakiemio kaime lenkų kariai nušovė Vladą Malinauską. Jo laidotuvėse dalyvavo daug žmonių. Nevulis, pasistatęs savo trikojį, fotografavo gedulingą žmonių eiseną. Už tai, pasak Juozo Makausko, lenkų kariai konfiskavo Nevulio negatyvus ir patį fotoaparatą.
Pasidomėjau šia istorija. Pasak Valdos Malinauskaitės, Vlado Malinausko artimos giminaitės, tai vyko tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Valda nurodė ir kapą Punsko kapinėse, kuriame jaunuolis palaidotas. Suradau jį. Antkapinėje lentoje užrašyta:
„A.†A.
VLADAS
MALINAUSKAS
kaimo Šlynakiemio
gimė 14-X-1922
mirė 12-VI-1946
ILSĖKIS RAMYBĖJE“
Vladas Malinauskas buvo Valdos Malinauskaitės dėdė. Apie tą skausmingą įvykį dažnai buvo kalbama jos šeimoje, bet Valdos atmintyje išliko nedaug. Tuoj po karo gyvenimas buvo suvaržytas. Kaimuose slapstėsi Lietuvos partizanai. 1946 m. kovo mėnesį Punske buvo dislokuojamas Lenkijos pasienio kariuomenės dalinys. 1946 m. birželio 12 d. Šlynakiemyje vyko vestuvės arba šiaip pusiau legalus jaunimo pasilinksminimas. Neaišku. Jame dalyvavo labai daug jaunimo, tarp jų Vladas Malinauskas, jo sužadėtinė Ona Kaizytė, Antanas Kaizys, Černelis ir kiti. Į pokylį atvyko lenkų pasienio sargybos kariai. Jie pareikalavo degtinės, nes kitaip linksmybės būsiančios nutrauktos. Jaunimas pasipriešino. Įvyko susistumdymas. Jų metu vienas aktyviausių jaunuolių – Vladas Malinauskas – buvo nušautas. Jam tuomet ėjo 24-eri.
***
Be fotografo Nevulio, šiame krašte buvo ir kitų žmonių, turėjusių fotoaparatus. Straipsnyje „Apie Rimvydą ir Žaibą (2 d.)“ http://archyvas.punskas.pl/apie-rimvyda-ir-zaiba-2-d/ minimi yra du.
„Svarbu buvo parengti fiktyvius dokumentus. J. Krikščiūnas, V. Prabulis ir A. Kvedaravičius nuotraukas turėjo, Bronius Saveikis – ne. Reikėjo jį nufotografuoti. Bet kaip? Fotografo į bunkerį neatvesi, o Bronius į fotoateljė nenueis. Pranas (Grigutis) prasitarė, kad Peleliuose gyvena Pečiulienė, kurios vyras turėjo fotoaparatą. Pečiulis buvo didelis lietuvių patriotas, už veiklą Lietuvai lenkų nuteistas mirti (vėliau bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos). Užėję vokiečiai jį paleido, bet kalėjime jis prarado sveikatą ir greitai mirė. Jo žmona taip pat ne vienam partizanui padėjusi. Ji, be abejo, turi vyro fotoaparatą, tik ar sutiks? Pečiulienė, išgirdusi reikalą, tarė:
– Gink Dieve, negaliu, vaikai liks našlaičiai. Tegul jie neina nei pas mane, nei pro mane.
– Ne, tai ne, – tarėsi Pranas su Veronika, – nieko nepadarysi, reikia ieškoti kitų būdų.
Aleksandraukoje ar Mikalajaukoje gyveno toks Burba. Lenkas, bet jo vyresnysis sūnus geriau kalbėjo lietuviškai nei kuris nors kaimietis.
– Pasakysim, – svarsto jie, – kad gavome giminių iš Amerikos laišką, jog mes negalime ten vykti, o jie pas mus, tai jiems nors šeimos nuotrauką nusiųsim.
Burba sutinka padaryti nuotrauką. B. Saveikis išeina iš slėptuvės, nusiskuta, nusiprausia, apsirengia Prano kostiumu. Jei ne išbalęs jo veidas, atrodytų visai kaip namiškis. Burba, kaip žadėjo, atvažiuoja dviračiu. Padaro Judickams ir Grigučiams nuotraukas. Kai nori vykti atgal, Pranas jį užkalbina:
Gal padarytute pasui nuotrauką, čia vienas mano giminaitis iš Žvikelių nori.
– Kodėl ne. Duokit paklodę.
Veronika kabina baltą paklodę ant sienos. Bronius Saveikis nėra dzūkas, bet dzūkiškai porina su fotografu kaip tikras žvikeliokas.
Namiškiai laukia dieną, kitą, bet fotografo ir nuotraukų kaip nėra, taip nėra. Jau pradeda nerimauti, bet trečią dieną dviračiu atvažiuoja Burba ir atveža nuotraukas.“
Ar Punsko stiklo negatyvų autorius buvo Nevulis? Nėra aišku. Iš pateikto pasakojimo matome, kad ne tik jis vienas šiame krašte užsiėmė fotografija.
**
Jonas Makauskas, užėjęs į mūsų redakciją, atnešė keletą Nevulio darytų nuotraukų. Štai jos.
1 nuotrauka
Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Šv. Kazimiero draugija Alksnėnų ir Kreivėnų kaimų. 1932-XII-27 d.“ Yra ir fotografo parašas „Nevulis“.
2 nuotrauka
Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Punskas, 1937.07.21 d.“
Jeigu kas žinotų daugiau apie šiuos įvykius, arba mūsų krašto fotografus, kviečiame atsiliepti, parašyti redakcijai.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
