Jotvos vandenvardžiuose atsispindi mūsų protėvių gebėjimas gamtos ypatybes įprasminti upių ir ežerų varduose. Jie išliko tūkstančius metų ir pasiekė mūsų laikus. Beveik visų Jotvos upelių vandenys suteka į Nemuną. Mūsų krašte svarbiausios upės tai: Šešupė, Juodoji Ančia ir Seina.
Juodoji Ančia – tai antroji pagal dydį Jotvos upė. Ji išteka iš Ančios ežero, įteka į Vygrių ežerą, vėliau pietryčių kryptimi plaukia Nemuno link. Jos ilgis – 142 km (Lenkijoje 108 km). Svarbiausi intakai: kairieji – Marė (Seina) bei Vėtrolūža, dešinieji – Kalna, Augustavo kanalas. Ši upė teka per Suvalkų miestą. Juodoji Ančia yra didžiausia Suvalkų krašto upė. Aukštupio srovė gana greita, vėliau lėtėja ir net tampa labai lėta, kas, matyt, ir jos vardą lėmė.
Pasak Algio Uzdilos, lietuviškai ančia reiškia „kanalą“ – griovį, kuriame vanduo stovi, neteka kaip upėje. „Ančiose mėgę tursintis naminiai paukščiai, kurie turi anties vardą. Lenkų kalboje atsiradęs priebalsis h yra to paties hipernormalizmo reiškinys, kaip ir ežero Alnas.“ [LJ1]
Dzūkai Ančios vardą taria Anca. Anot K. Subačiaus, „Ančios vardas yra priešdėlinis Anč+ia, Anc+a vandenvardis, žymintis vietą ar daiktą, kurių viršuje kas yra, kas darosi ar daroma. <…> Galima manyti, kad ežero vardo kilmės prasminė reikšmė buvo vandens paukščiai – antys, kurių čia buvo daugiau nei ant kitų ežerų. Beje, ir pats šių paukščių vardas sietinas su lietuvių andenis – „vandenis“, vanduo“[1].
Seinos (Šalčios, Seinos, Maros) – didžiausios Seinų krašto upės ilgis 80,8 km, iš jų 63,2 km yra Lenkijoje. Jos baseinas užima 432,4 km² plotą. Upė turi kelis skirtingus vardus: iš Šaltėnų šaltinių gavusi pradžią Šalčios pavadinimu ji įsilieja į Bokšio ežerą. Iš Bokšio iki Seino ežero teka Bokšos arba Juodosios vardu. Vėliau įsiliejusi į Mario ežerą ir iš jo ištekėjusi, vadinama Mara. Šiandien visos šios upės lenkų vadinamos vienu Marychos vardu.
Algis Uzdila rašo: „Upėvardyje Seinà atkreipkime dėmesį į lietuvių kalboje išlikusią dvibalsių ie : ei kaitą, palygink dievas ir deivė, šviesti ir šveisti, arba lietuvių bendrinėje kalboje diena ir žemaičių tarmėje deina… Toks pats šių dvibalsių santykis yra ir tarp lietuvių bei jotvių kalbų: sieti : seiti bei siena : seina. Kitados siena buvo suvokiama kaip du kuo nors sujungti, susieti stulpai. Tatai geriau suvoksime tvoros pavyzdžiu. Taigi sienos pirmykštė reikšmė buvo ne ką nuo ko skirianti pertvara, o tai, kas ką sieja „jungia“. Priesaga n nurodo šaknyje minimą veikėją arba atliekamo veiksmo vietą (čia upę). Šitai patvirtina ir tokie veiksmažodžiai: Vai-n-à (pavardė) – kas vainoja „bara“, kar-n-à – plėšiama apatinė žievė, tinkama pynimui ar kabinimui, korimui, kariau-n-a – kariauti galinčios jėgos… Taigi Seinà pirmiausia reiškusi vandens susisiekimo kelią. Ir tik ilgainiui iš šio bendrinio daiktavardžio susiformavo tikrinis žodis. Šie pavyzdžiai rodo, kad upė Seinà kildintina iš žodžio sieti „jungti“, ne „skirti, atitverti, atriboti“. Todėl klaidinga galvoti, atseit, čia buvusi lietuvių–lenkų siena „riba“. Tai pseudoromantikų požiūris.“[2]
Seinos upės vardas minimas 1385 m. kryžiuočių kelių aprašymuose. Ten rašoma, kad 7,5 mylios atstu nuo Merkinės yra perėja per Seinos upę (vok. von den Glummes Assern iij mile do ist vaste gebirge czwischin von dannen auf den Seynyn iij mile do lest (iest) man das letzte vutir und hat denne viij vordan bis czu Merkin).
[1] Subačius, K. 2017. Sūduvių upės, ežerai ir jų vardų reikšmių kilmė. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 50–51.
[2] Uzdila, A. 2018. Šiaurryčių Lenkijos vardyno tapatumai. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 41–43.
sb, punskas.pl
