Stereotipų nelaisvėje
„Tarpukario Lietuvoje moterų galimybė realiai veikti politikoje buvo apribota to meto socialinių standartų. Diplomatijos sferoje dar griežčiau buvo laikomasi nusistovėjusių protokolo taisyklių. Moters statusas diplomatinėje tarnyboje dar nebuvo moderniai permąstytas, taigi ir nepriimtinas.“ Diplomato tarnyba tarpukariu net ir demokratinėse valstybėse buvo vyrų prerogatyva. Todėl „nenuostabu, kad XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos diplomatai taip ir neišdrįso žengti reikšmingo žingsnio – vienu iš Lietuvos diplomatų paskirti moterį.“
Kaunas, 1938 (?) ČDM
M. Avietėnaitės užsienio ryšių tinklas ir pagarba jos asmenybei buvo tokia plati, kad jos veiklą stebintis tuometinis užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius ėmė svarstyti apie tiems laikams sunkiai tikėtiną sprendimą – skirti ją Lietuvos pasiuntine užsienio valstybėje. „Šiuo ketinimu ministras pasidalijo su įtakingais diplomatijos atstovais – Petru Klimu (Paryžiuje), Kaziu Bizausku (Londone), Vaclovu Sidzikausku (Berlyne) ir Broniumi Dailide (Rygoje). Įprastai kandidatūros siūlymai sulaukdavo mandagaus diplomatų pritarimo, bet šį kartą situacija susiklostė kitaip.
Lietuvos atstovas Jungtinėje Karalystėje K. Bizauskas ministro siūlymą vadino nerealiu. Nors P. Klimas kartu su žmona Bronislava Mėginaite-Klimiene buvo artimi M. Avietėnaitės draugai, diplomatas taip pat pasisakė prieš: „Moteriškė ministro pavaduotoja, deja, bendrose Paryžiaus diplomatinės tarnybos sąlygose būtų be galo keblioje padėtyje, kuri iššauktų greičiau sensacinių kalbų nei duotų realios naudos. Ypač reprezentacinė dalis galėtų sukelti daug protokolinių painiavų.“ Savo mintį P. Klimas užbaigė ypač kategoriškai: „Moteriškė generolas ar pulkininkas lygiai tuo tarpu nėra įmanoma.“
Visi diplomatai vienbalsiai atmetė M. Avietėnaitės kandidatūrą. Sulaukus tokio pasipriešinimo iš vyrų, M. Avietėnaitės karjerai diplomatinėje tarnyboje kelias buvo užkirstas. „Moteris puikiai atliko savo darbą, tačiau negavo galimybės įrodyti talento aukščiausiu diplomatijos lygmeniu. M. Avietėnaitei nepavyko pramušti „stiklo lubų[1]“ ir įveikti nematomų kliūčių ir stereotipų, kurių pagrindu dar ilgai buvo konstruojamos moterų galimybių ribos politikoje.“
Pasak Lietuvos istoriko prof. hab. dr. Alfonso Eidinto, tai buvo ambasadoriaus lygio moteris. Pagal išsilavinimą ir sugebėjimus galėjo tikrai eiti šias pareigas.
Lietuvos vardu
„Paradoksalu, kad į diplomatinę tarnybą neįsileista M. Avietėnaitė, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, reagavo kaip tikra diplomatė ir ryžtinga kovotoja.“ 1940 m. birželio 17 d. pradėjus veikti marionetinei Justo Paleckio vyriausybei, M. Avietėnaitė pasižymėjo didele drąsa valstybės žlugimo akivaizdoje. Ji su kolege Elena Barščiauskaite, rizikuodamos savo gyvybėmis, iš Užsienio reikalų ministerijos išnešė slaptųjų bylų archyvą, kurį vėliau perdavė Lietuvos valstybės archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui.
„M. Avietėnaitė kritiniu momentu prisidėjo ir išsaugant dalį Lietuvos aukso. Iš karto po Lietuvos okupacijos Sovietų Sąjungos pareigūnai siekė perimti Lietuvos bankui priklausančias atsargas užsienio bankuose. 1940 m. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje laikomas Lietuvos auksas buvo įvertintas daugiau nei 60 mln. litų. Lietuvai praradus nepriklausomybę, JAV įšaldė valstybės aukso atsargas. Sovietų emisarui Vladimirui Dekanozovui spaudžiant, marionetinė J. Paleckio vyriausybė pareiškė protestą JAV pasiuntiniui Lietuvoje ir pareikalavo atiduoti auksą okupuotai Lietuvai. Jis iš karto būtų patekęs į Sovietų Sąjungos iždą.
Nepabūgusi galimai pražūtingų padarinių, paskutinio susitikimo su JAV pasiuntiniu dr. Owenu Noremu metu M. Avietėnaitė ištarė reikšmingus žodžius: „Mes jau nebegalime nepriklausomai veikti. Mes labai vertiname, jei JAV gali padaryti daugiau, negu mes galime, čia drįstu pasakyti. Čia žmonės klausosi. Aš daugiau nieko negaliu pasakyti.“ Šie keli diplomatinės kalbos šydu pridengti sakiniai buvo paskutinis JAV pasiuntinio pranešimas iš Lietuvos į Ameriką.
1940 m. liepos 30 d. iš Lietuvos buvo atšauktas JAV pasiuntinys. Tų pačių metų rugsėjo 5 d., nepripažįstant prievartinio Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, uždaryta ir JAV atstovybė. Meistriškai sudėlioti diplomatinės žinutės akcentai M. Avietėnaitės žodžiuose padėjo išgelbėti dalį Lietuvos aukso atsargų. Šis aukso rezervas sovietinės okupacijos metais buvo naudojamas Lietuvos diplomatinės tarnybos išeivijoje veiklai išlaikyti.“
Už nuopelnus M. Avietėnaitė ne kartą pažymėta Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių apdovanojimais, tarp jų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio, Karūnos 3-iojo laipsnio (Belgijos Karalystė), Garbės legiono 4-ojo laipsnio (Prancūzija) ordinais.
Moteris buvo entuziastinga visuomenininkė: priklausė Lietuvos istorijos, XXVII knygos mėgėjų, Lietuvos kanklininkų, Lietuvių katalikių moterų draugijoms, vadovavo Lietuvos skaučių užsienio sąjungai.
(Bus daugiau)
Parengė Kostas Leončikas, punskas.pl
Straipsnyje panaudotos fotografijos yra Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė.
[1] „Stiklinių lubų“ (angl. glass ceiling) metafora pradėta vartoti XX a. 9 dešimtmetyje, ja nusakomos nematomos kliūtys, ribojančios moterų kilimą karjeros laiptais.
„Stiklo lubų“ metafora tapo simboliu visai M. Avietėnaitės gyvenimo istorijai, kuri atspindėta Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodoje.
