Apie tarpukario Lietuvos diplomatę, žurnalistę, visuomenės veikėją, parodų organizatorę Magdaleną Avietėnaitę iki šiol nebuvo rašyta nei portale punskas.pl, nei mūsų krašto leidiniuose. Todėl Suvalkų krašto lietuviams ši asmenybė beveik nežinoma. Lietuvoje M. Avietėnaitės istorija, nors ir fragmentiškai, vis patraukdavo tyrinėtojų dėmesį. Būta pavienių tekstų, sukurtas ir dokumentinis filmas[1]. 2023 m., prisimenant M. Avietėnaitės 130-ies metų gimimo sukaktį, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune atidaryta paroda „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“, kuri ypatingai iškėlė šios moters nuopelnus Lietuvai.
„Avietėnaitė, turėdama labai platų išsilavinimą, mano galva, turėjo labai brandų požiūrį tiek į madą, tiek į tautiškumą. Šiuos dalykus labai gražiai siejo. Yra išlikę informacijos, kad ji siekė išvežti į tarptautines parodas daug liaudies meno, tautinius kostiumus, darė fotosesijas su tautiniais kostiumais, pati rinko liaudies meną“, – teigia viena iš parodos kuratorių Julija Tolvaišytė-Leonavičienė.
2023 m. birželį ši Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda buvo atvežta į M. Avietėnaitės gimtąjį kraštą, Kalvarijos savivaldybės viešąją biblioteką. Apie šią asmenybę sužinojau praeitų metų gruodį, aplankęs parodą Kalvarijoje. Vėliau apie M. Avietėnaitę domėjausi ieškodamas informacijos. Buvau sužavėtas M. Avietėnaitės asmenybe! Manau, jog skaitytojams verta plačiau pristatyti šios išskirtinės moters darbus ir gyvenimą.
Straipsnis parengtas naudojantis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodos „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“ parodų tekstais, kuriuos parengė kuratorės Violeta Karmalavičienė, Kristina Stankaitė ir Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Kabutėse pažymėti tekstai, parašyti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kuratorių, jie sudaro šio straipsnio pagrindą.
Vaikystė ir mokslai
Magdalena Avietėnaitė gimė 1892 m. gruodžio 22 d. Brazavo kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, ūkininkų Adomo Avietėno ir Magdalenos Paulionytės šeimoje.
„1893 m. į garlaivį, plaukiantį link Amerikos krantų, įlipo Marijampolės apskrities Kalvarijos valsčiaus Brazavo kaimo ūkininkė Magdalena Avietėnienė su vos septynerių mėnesių dukryte, taip pat Magdalena. Tėtis už Atlanto iškeliavo pusmečiu anksčiau, kad šeima turėtų kur saugiai įsikurti, ir laukė atvykstančios žmonos su dukra[2].“ Taip savo pasakojimą pradeda parodos kuratorės. Jau Amerikoje gimė antroji Avietėnų dukra Izabelė.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė
Tuo laiku ne tik iš dabartinės Lietuvos teritorijos, bet ir iš mūsų krašto daug lietuvių vyko į JAV. Vykdavo vieni ir su šeimomis. Tikriausiai juos traukė galimybė lengvai rasti darbą ir žymiai didesni uždarbiai. Daugiausiai dirbo sunkius ir paprastus darbus. Vieni pasilikdavo visam laikui, o kiti po kurio laiko grįždavo namo. Žinau, kad iš mano gimtojo Klevų kaimo ne vienas išvyko į JAV. Tarp kitko, mano senelis (tėvo tėvas) Motiejus Leončikas su savo broliu Vincu 5 metus dirbo Pensilvanijos anglies kasykloje. Iš savo tėvo pasakojimų žinau, kad mūsų krašto rusai sentikiai, vadinami maskoliais, vertėsi emigrantų pervežimu vežimais prie Rusijos ir Rytų Prūsijos sienos, kurią lengva buvo pereiti. Paskiau per Vokietijos Hamburgo uostą laivais plaukdavo į Ameriką. Tik nežinau, kur pirkdavo laivo bilietus.
„Kelionė iš carinės priespaudos į galimybių ir laisvės šalį buvo varginanti, tačiau baigėsi laimingai. Visa Avietėnų šeima pasiekė Amerikos krantus ir įsikūrė Masačusetso valstijoje, netoli Bostono, Vusterio (angl. Worcester) mieste. Taip prasideda mažos mergaitės – Magdalenos Avietėnaitės gyvenimo istorija. Užaugusi ji tapo bene aukščiausias pareigas nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje ėjusia moterimi, buvo nepakeičiama kultūrinės diplomatijos srityje. Sovietams okupavus Lietuvą, padėjo išgelbėti Amerikoje išlikusias Lietuvos aukso atsargas.
Fot. Emile Rahm. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė
Įsikūrus Vusterio mieste, iš pradžių Avietėnų šeimai, kaip ir didžiajai daugumai XIX a. pabaigos lietuvių emigrantų, buvo sunku. Nors Amerikoje abu tėvai dirbo tik paprastus darbus, tačiau rodė išmintingų, dorų ir tikinčių žmonių pavyzdį abiem dukroms. Tvirtą ryšį su Lietuva Magdalena ir jos sesuo Izabelė išlaikė tik tėvų dėka: „Būdamas darbštus ir švietimo troškęs žmogus, tėvas tapo geru mechaniku ir visapusiškai apsišvietusiu žmogumi. Kadangi jo pirmos dienos JAV buvo labai sunkios, jis pasiryžo pagelbėti kiek tik galėdamas kitiems ateiviams [emigrantams] iš Lietuvos. Tokiu būdu mūsų namai tapo tarsi prieglauda ateiviams, kur jie visuomet rasdavo paguodos, patarimų, knygų pasiskaityti ir, reikalui esant, pašalpos. Šį darbą abu tėvai su lygiu pamėgimu dirbo, sesutei ir man paaugėjus, prisidėjom ir mudvi“, – taip apie savo tėvus rašė pati M. Avietėnaitė.
1909 m. M. Avietėnaitė, iš kitų vaikų išsiskyrusi savo gabumais, su pagyrimu baigė Vusterio (angl. Worcester) aukštesniąją mokyklą. Mergina pradėjo lankyti filologijos kursus, dirbo miesto bibliotekoje, vakarais dėstė anglų kalbą. Nujausdamas jos galimybes, vietos lietuvių parapijos klebonas nesidrovėjo ateiti pas A. Avietėną su griežtu reikalavimu: „Adomai, jeigu tu neleisi toliau mokytis savo dukters Magdalenos, padarysi didelę nuodėmę!“.
Prie dukrų išsilavinimo daug prisidėjo tėvas Adomas. Lietuvoje jam teko būti kaimo mokyklos daraktoriumi, prisidėti prie uždraustos lietuviškos spaudos platinimo. Jis gana greitai suprato, kad išsilavinimas taps dukrų keliu į sėkmę naujoje amerikietiškoje aplinkoje.
„Magdalenos biografijoje reikšmingas tėčio ir dukters ryšys. Tėvas savo dukterį matė kaip visavertę laisvos visuomenės narę. Tikėjo ne tik jos talentais, bet ir pačios Magdalenos sprendimais. Įsikūrus Vusterio mieste, iš pradžių Avietėnų šeimai, kaip ir didžiajai daugumai XIX a. pabaigos lietuvių emigrantų, buvo sunku. Tėvai ėmėsi net ir menkai mokamų darbų, tačiau Magdaleną ir jau Amerikoje gimusią Izabelę iš karto leido mokytis.
Vos kelios biografijos detalės apie tėvus liudija, kokių vertybių apsuptyje buvo auginama Magdalena. Amerikietiška aplinka nė kiek nepakeitė tvirto tėvų apsisprendimo išlikti sąmoningais lietuvių tautos piliečiais. Mažosios Magdalena ir Izabelė namuose turėjo kalbėti tik lietuviškai, nors dėl to pirmaisiais metais Amerikoje kentėjo anglų kalbos įgūdžiai. Tačiau toks buvo tėvų apsisprendimas. Šeimoje lietuvių kalba buvo vienintelis tiltas, jungiantis toli nuo Lietuvos augančias mergaites su gimtąja žeme.
Ne kiekvienas to meto šeimos tėvas ryžosi rizikai prarasti turtą, kad išmokslintų savo dukrą. Tai buvo mažų mažiausiai avantiūristo arba plačiai mąstančio žmogaus bruožas. Taigi, matydami dukters gabumus, tėvai užstatė sunkiai emigracijoje uždirbtus namus, paėmė iš banko paskolą ir išleido Magdaleną į prestižinį Ženevos universitetą Šveicarijoje studijuoti literatūros ir filosofijos. Neaišku kada ji įstojo į šį universitetą.“
(Bus daugiau)
Parengė Kostas Leončikas, punskas.pl
Straipsnyje panaudotos fotografijos yra Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė.
[1] „Laikinosios sostinės fenomenas”. URM Spaudos biuro viršininkė Avietėnaitė. Dokumentinis filmas. Rež. J. Lingys, scen. Aut. Audronė Kosciuškienė. Prieiga LRT mediatekoje: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000143611/dokumentinis-filmas-laikinosios-sostines-fenomenas-urm-spaudos-biuro-virsininke-avietenaite
[2] Čia ir toliau tekste cituojami Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodos „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“ parodos tekstai, kurių autorystė priklauso kuratorėms Violetai Karmalavičienei, Kristinai Stankaitei ir Julijai Tolvaišytei-Leonavičienei.
