Šie Vaižgantui Seinų vyskupo Antano Baranausko ištarti žodžiai giliai pasiliko mūsų tautos kolektyvinėje atmintyje. Jie daug ką gali pasakyti apie patį jų autorių.
A. Baranauskui valdant Seinų vyskupiją (lietuvių spauda buvo uždrausta) sunku būdavo su lietuviškomis maldaknygėmis. Jas spausdindavo Tilžėje su sena vyskupo Valančiaus aprobata. Knygnešiai atgabendavo jas ir į Seinų bei Punsko parapijas. Beje, maldaknygėse buvo daug klaidų. Poteriai neretai būdavo iškraipyti. Atsižvelgdamas į tai vysk. A. Baranauskas parengė specialų vadovėlį, kuriame surašė poterius, įsakymus ir kitas katekizmo dalis. Jis liepė, kad visose vyskupijos bažnyčiose, kuriose vykdavo pridėtinės pamaldos lietuvių kalba, poterių būtų mokoma iš jo vadovėlio. Pasitaikydavo ir nesusipratimų. Antai Naumiesčio gyventojams keistas atrodė žodis „veikalas“. Jie prašė vyskupo šį žodį iš vadovėlio išmesti. Vyskupas jiems atsakė: „Nesuprantantieji ir bemoksliai tegu nesikiša į tokius daiktus.“
Vyskupas A. Baranauskas laikė save dideliu lietuvių kalbos žinovu. Jis buvo parašęs lietuvių kalbos gramatiką, kurią Tilžėje be vyskupo žinios ir, žinoma, be jo pavardės išspausdino Jagomastas. Apie A. Baranauską, kaip kalbininką, Jonas Mačiulis-Maironis rašo: „Jis gana rimtai ir ilgai tyrė lietuvių kalbą, jos įvairias tarmes, susirašinėdavo su garsiausiais to laiko lingvistais: Šleicheriu, Kuršaičiu, Vėberiu, rinko per mokinius liaudies pasakas, parašė lietuvių gramatiką, nustatydamas savotišką rašybą, kurioje būtų sinteza visų tarmių, neapleidžiant, neskriaudžiant nei vienos. Ta Baranausko rašyba buvo visos dvasiškijos vartojama kai kurį laiką, iki jos nepakeitė praktiškesnė Jablonskio rašyba, Baranausko gramatika taip ir paliko rankrašty.“[1]
Prof. Zigmas Zinkevičius, nagrinėdamas A. Baranausko reikšmę lietuvių kalbotyros istorijoje, rašė: „Nors A. Baranauskas buvo savamokslis kalbininkas, bet lietuvių kalbotyrai padarė daug. Jis – genialus autodidaktas, be to, nepaprastai darbštus žmogus. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje jis užima garbingą vietą. Be jo greičiausiai nebūtų buvę K. Jauniaus, o be K. Jauniaus kažin ar būtų buvęs K. Būga, su kurio vardu siejama moderniosios lietuvių kalbotyros pradžia. A. Baranausko mokinys K. Jaunius padarė stiprią įtaką J. Jablonskiui, didžiajam lietuvių dabartinės bendrinės kalbos teoretikui bei pradininkui. Taigi nuo A. Baranausko prasideda pagrindinės lietuvių kalbos mokslo ir bendrinės kalbos kūrimo linijos. Tai lemia jo reikšmę bei vietą lietuvių kalbotyros istorijoje. Net A. Baranausko klaidos mums dabar iš laiko perspektyvos įgyja tam tikrą prasmę, nėra visai bevertės. Juk per klaidas buvo einama prie tiesos!“[2]
Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė aprašo, kaip vyskupas reagavo išvydęs išleistą Jablonskio lietuvių kalbos gramatiką: „[…] kapelionas Juozapas Laukaitis džiaugdamasis ištiesė vyskupui Jono Jablonskio gramatiką:
– Ekscelencija, pažvelkite, iš kokios gramatikos lietuviai mokysis savo gimtosios kalbos.
Vyskupo veidas bematant apsiniaukė, jis paėmė knygą ir net nepažvelgęs sviedė ant žemės, tardamas:
– Koks nevykėlis išdrįso be manęs parašyti lietuvių kalbos gramatiką?[3]
Jis nežinojo ir nesidžiaugė, kad toje gramatikoje Jonas Jablonskis jau baigia formuoti lietuvių bendrinę kalbą, kad ta kalba jau spausdinami lietuvių laikraščiai bei knygos Prūsijoje ir Amerikoje. Jis galbūt nesuvokė, kad prieš daug ką yra bejėgis, kad „nebeužtvenksi upės bėgimo“ (Maironis). Todėl neatsitiktinai vyskupas Antanas Baranauskas vieną kartą prasitarė Vaižgantui: „Tegu nepatirs laimės tas, kas išdrįs pakeisti nors vieną mano žodį!“[4]
Reikia pažymėti, kad vyskupas Baranauskas buvo visapusiškai talentingas. Prieš ateidamas į Seinus, jis 14 metų savarankiškai mokėsi matematikos. Šiam mokslui skirdavo 13 valandų per dieną. Savo tyrinėjimo išvadas vyskupas (lenkų kalba) aprašė knygoje „O transcendentalnej progresji“. Jam atrodė, kad šiuos dalykus jis pirmas atrado, o tuo tarpu matematikams jie jau seniai buvo žinomi. Vysk. A. Baranauskas suprato savo klaidą ir gailėjosi tiek laiko skyręs tam mokslui. Be abejo, jis žymiai daugiau būtų nuveikęs, jei tą laiką būtų skyręs, pvz., poezijai. Reikia prisiminti, kad Seinuose vysk. A. Baranauskas sukūrė daug lietuviškame pasaulyje žinomų ir iki šiandien atliekamų giesmių ir dainų. Šie kūriniai prisidėjo prie lietuvių tautos atgimimo.
Beveik visi vysk. A. Baranausko gyvenimo ir veiklos tyrinėtojai vieningai pažymi, kad jis buvo geras lietuvių kalbos žinovas. Niekas tais laikais, išskiriant gal kunigą Jaunių, negalėjo su juo lygintis. Gyvenimo saulėlydyje vyskupas iš lotyniškos Vulgatos pradėjo versti Šventąjį Raštą. Ligi mirties išvertė iki pranašo Jeremijo knygos.
A. Baranauskas buvo palyginti realiai mąstantis ir labai praktiškas žmogus. Seinuose leidžiamas „Vadovas“ rašė: „Pas artistus ir literatus finansai paprastai netvarkoje, bet mūsų vyskupas, nors ir literatas, piniginius reikalus mokėjo tvarkyti. Jam numirus, liko ir pinigų, kurie, pagal kunigų spėjimą, ar nebuvo tik paskirti išspausdinti lietuvių kalba Biblijai. Savo veikalus vyskupas paprastai spausdindavęs savo lėšomis ir dalindavęs juos dovanai, knygynuose jo knygų nebūdavę.“[5]
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Maironis. Paskaita apie vyskupą Antaną Baranauską. Literatūra ir kalba. T. XIX. Vilnius, 1986, p. 413.
[2] Zinkevičius Z. Antanas Baranauskas kalbininkas. Literatūra ir kalba. T. XIX. Vilnius, 1986, p. 81.
[3] Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir katalikų bažnyčia Lietuvoje. Vilnius, 2003, p. 419.
[4] Biliūtė-Aleknavičienė E. Gaivusis šaltinis. Prelato Juozapo Laukaičio laikas ir asmenybė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2007, p. 45.
[5] Kun. P. A. Vygrių ir Seinų dijecez. istorija. Vadovas, Seinai, 1910, t. VI, nr. 23, p. 280.
