(1916 06 04 – 1948 08 10)
Jonas Petras Aleščikas-Rymantas, Lietuvos laisvės kovotojas, Tauro apygardos vadas, gimė 1916 m. birželio 4 d. Seinų apskrities Lazdijų valsčiaus Miškinių kaime Motiejaus Aleščiko ir Onos Mazurkevičiūtės-Aleščikienės šeimoje. Be Jono, daugiavaikėje šeimoje dar augo trys seserys (Bronė, Ona ir Michalina) bei keturi broliai (Juozas, Vincas, Vladas ir Antanas). Jonas baigė Miškinių kaimo pradžios mokyklą ir 1928 m. įstojo į Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, kurią baigė 1936 metais. Tais pačiais metais rugsėjo mėn. jis pradėjo studijas A. Smetonos karo mokykloje Kaune. 1939 metų rugsėjo mėnesį Jonui Aleščikui buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, jį paskyrė būrio vadu į priešlėktuvinės apsaugos rinktinę. Tarnauti nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje J. Aleščikui teko neilgai, nes sovietiniai okupantai 1940 m. birželio 15 d. užėmę Lietuvą, jos kariuomenę netrukus išformavo. Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. birželio 26 d. J. Aleščikas pasitraukė iš sovietinės armijos, beskubančios į rytus, laimingai perėjo frontą ir grįžo į gimtuosius namus Miškinių kaime. Neilgai trukus Jonas Aleščikas išvyko į Vilnių, ten susipažino su Stase Mačėnaite, su kuria 1941 m. rugsėjo 29 d. susituokė. Jauna šeima išsinuomojo butą ir apsigyveno Vilniuje. Jonas Aleščikas pradėjo tarnauti policijos batalione. 1943 metų pavasarį jo batalioną vokiečiai išsiuntė į rytų frontą Rusijos šiaurės vakaruose. Lapkričio mėnesį J. Aleščiką sužeidė. Gavęs atostogų jis parvyko gydytis Lietuvą ir pirmą kartą pamatė savo sūnų Rimantą Joną, gimusį 1943 m. gegužės mėn. Po atostogų į frontą J. Aleščikas jau nebegrįžo. Jis ėmė slapstytis. Artėjant frontui prie Lietuvos, 1944 metų liepą su šeima bandė trauktis į Vakarus, bet nesėkmingai, nes susirgo sūnus.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, J. Aleščikas su šeima nelegaliai gyveno brolio Antano namuose Miškinių kaime. Jie slėpėsi sode iškastame bunkeryje. 1944 m. rudenį kartu su Stasiu Mirijausku-Balandžiu ir leitenantu Vytautu Gončiu-Alseika Jonas Aleščikas ėmė telkti vietinius laisvės kovotojus į kovą prieš okupantus. Vyrai laikėsi Lazdijų apskrityje – Rudaminos, Šventežerio ir Šeštokų apylinkėse. Po kurio laiko jis suprato, kad šeima labai trukdo aktyviai įsitraukti į kovą. Savaitę pasitraukęs į partizanų veiklos rajonus, kitą savaitę jis grįždavo į namus, į savo slėptuvę. Pagaliau J. Aleščikas apsisprendė aktyviai įsitraukti į ginkluotąjį pasipriešinimą okupantams. Nėščią žmoną ir sūnų jis išsiuntė į žmonos tėviškę Aukštaitijoje, o pats pasitraukė į mišką. 1946 m. vasario 26 d. jo žmona pagimdė dukrelę Laimą. 1945 m. birželio 6 d. Dzūkų partizanų grupės vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio įsakymu Nr. 4 J. Aleščikas-Gediminas buvo paskirtas Seinų rinktinės vadu, o nuo tų metų gruodžio iki 1946 metų vasario ėjo Šarūno rinktinės vado pareigas. Būtent tada Šarūno ir Seinų rinktinės buvo sujungtos į vieną vienetą – Šarūno rinktinę. Nuo 1946 m. gruodžio 2 d. Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 36 ir J. Aleščiko prašymu jis pakeitė slapyvardį. Dabar vietoj Gedimino tapo Margiu. Tų pačių metų gruodžio 26 d. apygardos vado įsakymu Nr. 39 jis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininku ir egzaminų komisijos pirmininku. Dabar Margio slapyvardį jis pakeitė į Rymanto. Eidamas šias svarbias pareigas, J. Aleščikas sudarė karinių laisvės kovotojų mokymų, kurie vyko Kazlų Rūdos miškuose 1947 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, programą. Jam buvo pavesta šiems mokymams vadovauti. Antrųjų karinių mokymų metu 1947 m. rugsėjo 12 d. mokomąją stovyklą užpuolė NKVD kariuomenė. Mūšio metu J. Aleščikas buvo sunkiai sužeistas – jo dešinė ranka tapo neįgali. Ginklą valdyti dabar jis galėjo tik kairiąja ranka. Dėl to 1947 m. rugsėjo 24 d. jis buvo atleistas iš Tauro apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininko pareigų. Tačiau trūkstant vadų, 1947 m. spalio 10 d. Tauro partizanų apygardos vadovybė J. Aleščiką-Rymantą paskyrė Tauro apygardos Birutės partizanų rinktinės vadu. Po kelių mėnesių, 1948 m. vasario 2 d., žuvus Tauro apygardos vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui, nuo 1948 m. balandžio 4 d. J. Aleščikas-Rymantas tapo apygardos vadu. Tuo pačiu metu jis ėjo ir Birutės rinktinės vado pareigas.
Jono Aleščiko likimas panašus į daugelio kitų laisvės kovotojų ir vadų likimą. MGB kariuomenė ir Garliavos stribai 1948 m. rugpjūčio 10 d. Kauno apskrities Garliavos valsčiaus Jonučių kaimo gyventojų Onos ir Kazio Dagilių sodyboje ieškodami laisvės kovotojų aptiko Tauro apygardos štabo bunkerį. Susišaudymo metu žuvo Tauro apygardos ir Birutės rinktinės vadas Jonas Petras Aleščikas-Rymantas. Kartu su juo žuvo Birutės rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Kazimieras Brunza-Papartis, Dariaus ir Girėno kuopos vadas Juozas Skučas-Šaulys. Būsimam Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Antanui Pužui-Gintarui tą kartą iš apsupties pavyko prasiveržti. Žuvusių laisvės kovotojų kūnus MGB nuvežė į Kauno saugumo būstinės kiemą. Užkasimo vieta nežinoma. 1999 m. gegužės 12 d. J. P. Aleščikui buvo pripažintas kario savanorio statusas. LR Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio kryžiumi. LR KAM ministro įsakymu 1999 m. gegužės 20 d. jam buvo suteiktas majoro laipsnis, o 2006 m. spalio 26 d. LR Prezidento dekretu – pulkininko laipsnis (po mirties).
„Rymanto jauna, graži žmona atėjo pas mus, kad ją palydėtume į mums anksčiau Rymanto nurodytą vietą, bet mes pranešėme kraupią žinią, kad jos vyras vakar žuvo. Moteris nepatikėjo. Tada mano tėvas pasakė, kad jei palauksianti dieną kitą, tai gal galėsiantis suvesti su iš apsupties ištrūkusiu partizanu. Deja, susitikimas su Gintaru (Antanu Pužu) tik patvirtino vyro žūtį. Gintaras perdavė partizanų vadovybės užuojautą ir tūkstančio rusiškų rublių pašalpą partizano šeimai“, – pasakojo Ona Vyšniauskaitė-Klimčiauskienė-Jūratė po daugelio metų savo prisiminimus. Žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti į Kauno saugumo būstinę. Užkasimo vieta neišaiškinta. Liko tik jų žūčiai sukurti posmai:
Ta vasara buvo šalta, darganota,
Po langais lingavo jurginų žiedai.
10 rugpjūčio užgrojo automatai,
Iš skausmo vaitojo Suvalkų laukai.
Čia narsiai kovojo šaunus mūsų vadas,
Čia kovės Papartis, Šaulys.
Oi Rymantai, vade, žuvai bekovodams,
Begindamas garbę tėvų…
Atminimo žvakelė, uždegta 2020-08-10 Tauro apygardos vado Jono Petro Aleščiko-Rymanto ir kovos draugų žūties vietoje.
Naudotasi Rimanto Jono Aleščiko, Povilo Gaidelio ir Aldonos Vilutienės straipsniais.
Parengė Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
