Molotovo–Ribentropo pakto pasekmės: „Išnamių“ integracijos slenksčiai po 1990-03-11
Suvalkiečių draugijos „Suvalkija“ nariai ir svečiai rugpjūčio 21 dieną Marijampolėje susirinko į konferenciją, kurioje buvo aptartos iš Suvalkų trikampio per Antrąjį pasaulinį karą iškeldintų žmonių problemos. Prieš konferenciją buvo atidaryta plakatų paroda „Molotovo–Ribentropo paktas ir Lietuva“, kurią parengė O. Savickienė-Andreičikaitė. Parodoje buvo eksponuojamos įvairių dokumentų kopijos.
SUSITARIMAS tarp TSRS ir Vokietijos vyriausybių dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją ir Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybės asmenų perkėlimo iš Vokietijos (buvusių Klaipėdos ir Suvalkų krašto) į Lietuvos TSR
Konferencijos pradžioje dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys profesorius A. Gumuliauskas, konferencijos vedėjas, istorikas Tarptautinės nacizmo ir sovietiniams nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys A. Bubnys ir draugijos „Suvalkija“ pirmininkė B. Kižienė.
Konferencijoje buvo išklausyti šie pranešimai:
- A. Arbušauskaitė „Suvalkijos sentikiai – abiejų totalitarinių režimų aukos“.
- V. Stravinskienė „Lenkijos ir Lietuvos 1944-09-22 sutartis ir Suvalkų krašto lietuviai“.
- B. Kižienė „Suvalkiečių draugijos „Suvalkija“ veiklos etapai – perkeltųjų pagal GMS teisių įtvirtinimas Lietuvoje.
Dėl COVID-19 epidemijos iš Lenkijos, Suvalkų trikampio, negalėjusių atvykti svečių pranešimai susirinkusiems pageidaujant bus išsiųsti asmeniškai kiekvienam elektroniniu paštu. Tai prof. B. Makausko paruoštas darbas „Suvalkų krašto lietuvių išvietinimas – Stalino-Hitlerio suokalbio išdava“ bei J. S. Paransevičiaus pranešimas „Suvalkų krašto lietuviai po GMS įvykdymo“.
Suvalkiečių draugijos „Suvalkija“ pirmininkė B. Kižienė apibendrindama konferenciją priminė ir problemas, su kuriomis susiduria nepriklausomoje Lietuvoje perkeltųjų pagal GMS šeimose okupacijų metais gimusieji 186 vaikai, turintys LGGRTC išduotus nukentėjusio-perkeltojo pažymėjimus. Šie asmenys turi sunkumų dėl nusavinto turto sugrąžinimo, pensijų, jau nekalbant apie tai, kad jų likimais mažai besidomima ir viešinama žiniasklaidoje netgi dabar.
Keletas trumpų pasakojimų, kuriais pasidalijo konferencijos dalyvės.
Adelė Vosylienė-Kajokaitė: Mano tėvas Vincas Kajokas Slabados kaime turėjo apie 80 hektarų žemės, gražią sodybą, ūkinius pastatus. Turtą įsigijo pinigų užsidirbęs per 24 metus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šeimą sukūrė tik grįžęs į gimtąsias vietas. 1941 m. šeima buvo iškeldinta į Lietuvą, važiavo vienu arkliu pakinkytu vežimu, mamytė laukėsi manęs (gimiau po kelių mėnesių Lietuvoje), o dar reikėjo pasirūpinti trimis vaikais. Atvažiavome kažkur netoli Kauno, paskui apsigyvenome netoli Marijampolės iškeldinto vokiečio Cyro ūkyje Gudinės kaime. Per karą Cyras grįžo į savo ūkį, ir mes turėjome kraustytis kitur. Gyvenamą vietą dar teko keisti kelis kartus. Kartą, besibaigiant karui, manęs ir mamytės vos neužmušė sprogmens skeveldros, kai mama norėjo išnešti į lauką mane iš slėptuvės pakvėpuoti grynu oru. Betrūko kelių žingsnių… Vėliau tėvelis pasiligojo, mamai nelengva buvo mus užauginti. Kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, brolis gavo 29 hektarus žemės kaip kompensaciją už tėviškėje likusį turtą.
Ona Savickienė-Andreičikaitė: Tėvai buvo nuo Pelelių. 1941 metais mūsų šeimą atkeldino į Lietuvą, tais pačiais metais gimiau ir aš. Buvome 6 vaikai šeimoje. Pirmiausia mus apgyvendino Paluknės dvare prie Vilniaus, paskui prie Trakų. Karo pabaigoje atsidūrėme prie Sangrūdos. Važiavome vilkstine civiliai, netoli buvo frontas. Užskrido vokiečių lėktuvas, ėmė bombarduoti. Mamytę užmušė, o brolį smarkiai sužeidė. Tėvelis kreipėsi pagalbos į rusų kariškius. Šie sutvarstė broliui žaizdas ir išsiuntė į ligoninę. Po kurio laiko tėtis ėmė ieškoti ligoninėse brolio, bet niekur nerado. Pagaliau surado Vilniuje atiduotą į vaikų namus kaip našlaitį. Bevežant namo, rusų kariška mašina siaurame kelyje kliudė ir apvertė vežimą, brolis dar kartą buvo sužeistas, atsinaujino ir ankstesnės žaizdos, liko neįgalus visam gyvenimui.
Birutė Pranienė-Miselytė: Tėtis buvo atkeldintas į Lietuvą su šeima, kai jam buvo 16 metų. Mano senelis Petras Miselis prie Krasnavo, Navasodės kaime, turėjo apie 12 hektarų žemės ūkį. Tiek senelis, tiek tėtis mažai dalijosi prisiminimais, daugiau apie gyvenimą tėviškėje pasakodavo giminės moterys, ypač per Kūčių vakarienę, šv. Kalėdas. Kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė, tėtis nesikreipė dėl buvusios nuosavybės Navasodės kaime, tikriausiai jam buvo skaudu prisiminti praeitį. Po tėvelio mirties kreipiausi į archyvus ir radau dokumentus apie Navasodės kaime seneliui priklausiusį ūkį, bet jokios kompensacijos mūsų šeimai nepavyksta gauti. Buvau nuvažiavusi į tą vietą, labai graži. Senelio žemė dabar yra valstybės nuosavybė, ją nuomoja ir dirba mano giminaičiai.
Rita Pauliukaitienė, punskas.pl
