Viktoras Vitkauskas-Saidokas yra kitų Tauro apygardos vadų šešėlyje, tačiau jo garbinga kova dėl Tėvynės laisvės verta dėmesio ne mažiau negu jo pirmtakų. Apie jo vaikystę ir jaunystę nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu duomenų beveik neišlikę. Viktoras Vitkauskas gimė 1920 metų rugpjūčio 1 dieną Vencloviškių kaime (Čekiškės vls., Kauno aps.) pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Šis kaimas yra dešiniajame Nemuno krante priešais Gelgaudiškį, Plokščius, Šakius, todėl nenuostabu, kad vėliau laisvės kovotojo kelią Viktoras Vitkauskas pasirinko Užnemunėje. Tikėtina, kad Viktoras pradžios mokyklą baigė netoli tėviškės esančioje Raudonėje ir mokėsi Vilkijos progimnazijoje. Vėliau jis įstojo į Belvederio pienininkystės-gyvulininkystės mokyklą. Baigė ne tik šią žemės ūkio mokyklą, bet ir buhalterijos kursus. Baigęs mokslus į tėviškę nesugrįžo, duomenys apie tėvus, brolius, seseris ir jų likimą niekur literatūroje nepateikiami. Pabrėžiamas jo optimizmas ir meniška prigimtis. Viktoras mėgo dainuoti, šokti, grojo smuiku ir kitais instrumentais, buvo geras organizatorius, mėgstamas jaunimo. Kai kuriuose šaltiniuose minima, jog dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime Kaune. 1943 metais Viktoras vedė kaunietę Eleną Žukaitę, vėliau jo žmona tapo partizanų ryšininkė Marcelė Šalčiūtė-Zosė. 1944 metų vasarą sovietų kariuomenei antrą kartą okupavus Lietuvą, Viktoras Vitkauskas dirbo buhalteriu Kauno galanterijos įmonėje „Kaspinas“. Jis buvo paimtas į Raudonąją armiją, o baigęs tarnybą joje, greitai vėl pateko į sovietinių pareigūnų akiratį. 1946 metais okupantai Viktorui Vitkauskui, kaip tarnavusiam sovietinėje kariuomenėje, siūlė stoti į komunistų partiją ir verbavo tapti saugumiečių agentu. Jam teko rinktis ir jis pasirinko garbingą laisvės kovotojo kelią.
1946 m. rugpjūčio 16 d. V. Vitkauskas įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo-Šarūno suorganizuotą Vinco Kudirkos vardo partizanų kuopą. Šis kovotojų padalinys tuo metu veikė Šakių apskrityje, netoli Plokščių. Naująjį kovotoją kuopos bendražygiai greitai pripažino. Už sumanumą, drąsą ir išmanumą jie Viktorą labai gerbė ir mylėjo. Netrukus jis buvo pastebėtas ir vyresniųjų bei apygardos aukščiausios partizanų vadovybės. 1947 m. gegužės 12 d. V. Vitkauską paskyrė Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo adjutantu ir suteikė grandinio laipsnį. Tų pačių metų rugpjūčio 18 d. jis baigė mokomosios kuopos kursus ir buvo paaukštintas. Jam suteikė jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Po mėnesio stropų kovotoją paskyrė Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku. Tuo pat metu jis ėjo ir rinktinės vado adjutanto pareigas. Lapkričio 6 d. už pasižymėjimą kovoje su okupantais V. Vitkauskas buvo apdovanotas juostele už uolumą.
1948 m. balandžio 2 d. V. Vitkauskas-Saidokas paskiriamas Žalgirio rinktinės štabo viršininku, o balandžio 28 d. žuvus Tauro apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, nuo birželio 8 dienos V. Vitkauskas pradėjo eiti Žalgirio rinktinės vado pareigas. Liepos 13 d. jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. 1948 m. rugpjūčio 10 d. žuvus Tauro apygardos vadui Jonui Aleščikui-Rymantui, iki spalio 8 dienos V. Vitkauskas-Saidokas laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas, kol jas perdavė naujai paskirtam vadui Aleksandrui Grybinui-Faustui. Laikinuoju Tauro apygardos vadu jis buvo ir nuo tų pačių metų lapkričio iki 1949 m. kovo, kol Tauro ir Dainavos apygardų vadai A. Grybinas-Faustas ir A. Ramanauskas-Vanagas buvo išvykę į visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Minaičių kaime Radviliškio rajone. 1948 m. gruodžio 24 d. partizanų vyriausybės V. Vitkauskas-Saidokas buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Sovietinis saugumas Viktoro Vitkausko nepamiršo, stengėsi jį apjuodinti ir sunaikinti pačių partizanų rankomis – „netyčia“ pametė „dokumentus“, neva Viktoras Vitkauskas esąs MGB agentas, infiltruotas į partizanų gretas. Tačiau šiuo melu partizanai nepatikėjo, nes tokį metodą saugumiečiai taikė gana dažnai ir partizanai buvo gerai jį perpratę. 1949 m. kovo 21 d. perdavęs apygardos vado pareigas grįžusiam A. Grybinui-Faustui, V. Vitkauskas-Saidokas tapo Tauro apygardos štabo viršininku. Jis ėjo ir Žalgirio rinktinės vado pareigas. Tų pačių metų gegužės 5 dieną jam buvo suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1949 m. rugsėjo 28 d. žuvus A. Grybinui-Faustui, spalio 25 dieną Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu nuo lapkričio 1 dienos V. Vitkauskas buvo paskirtas laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. jį Pietų Lietuvos srities vadovybė patvirtino Tauro apygardos vadu. Slapyvardį Saidokas jis pakeitė į Karijotą. Nors tuo metu partizanų pasipriešinimas okupantams jau silpo, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jis jautė, kad laisvės kovos artėja prie pabaigos, bet tikėjo, kad partizanų dokumentai išliks ateičiai. Jis nuodugniai peržiūrėjo Tauro apygardos archyvą ir žuvusių partizanų bylas, susistemino informaciją apie kovotojus. Rinktinių vadams nurodė rinkti medžiagą apie pirmuosius krašto partizanus, jų vadus, kovas su okupantais, padarytas klaidas, vykusius pasitarimus ir priimtus sprendimus, priešo nuostolius, priešo siautėjimo faktus, partizanų žvalgybinę veiklą ir žmonių deportaciją. V. Vitkauskas-Karijotas reikalavo, kad į apygardą siunčiamoje archyvinėje medžiagoje būtų objektyviai atspindėti partizanų nuopelnai, asmeninės žinios apie juos, kad būtų nurodyti ryšininkai ir partizanų rėmėjai, sutvarkytos visų likviduotų okupantų kolaborantų, išdavikų ir agentų bylos, taip pat susisteminti rinktinėse išleisti įsakymai. Jis rūpinosi, kad būtų sudaryti partizanų nuotraukų ir jų negatyvų archyvai bei išsamūs partizanų veiklos konspektai. Karijoto įsakymu, padedant vietos gyventojams, buvo fotografuojamos ir tvarkomos žinomos laisvės kovotojų palaidojimo vietos, išsamiai aprašoma, kas tuose kapuose palaidotas, nurodant vardą, pavardę, slapyvardį, gimimo ir žūties datą, kilmės vietą, profesiją, žūties vietą ir aplinkybes. Jausdamas atsakomybę istorijai, V. Vitkauskas rūpinosi, kad kiekvienas partizanas ir jo kova būtų objektyviai įvertinta, atsižvelgiant į jo sugebėjimus, pasižymėjimą ir asmeninį įnašą į bendrą kovą. Jis manė, jog svarbu, kad nė vienas, kovojęs už Lietuvos laisvę, nebūtų pamirštas. Pats asmeniškai jis peržiūrėjo kovotojų apdovanojimo bylas. Aptikęs, jo nuomone, nepakankamai apdovanotus kovotojus, pats juos apdovanodavo aukštesniu apdovanojimu ar pakeldavo karinį laipsnį. Apdovanotųjų tarpe buvo daug partizanų rėmėjų ir ryšininkų, kurių indėlis į pasipriešinimą okupantams buvo labai svarus. V. Vitkauskas-Karijotas, būdamas Tauro apygardos vadu, dalyvavo daugiau nei dešimtyje kovinių operacijų, derino savo veiksmus su kitais Pietų Lietuvos srities partizanų vadais.
Už pareigingumą ir drąsą V. Vitkauską-Karijotą įvertino ir aukščiausia Lietuvos partizanų vadovybė: 1950 m. spalio 14 d. jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. Kai 1950 m. spalio mėn. į Lietuvą sugrįžo LLKS įgaliotinis užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininkas Juozas Lukša-Skirmantas bei kiti du desantininkai K. Širvys-Sakalas ir B. Trumpys-Rytis, V. Vitkauskas-Karijotas organizavo jų apgyvendinimą ir ryšių su Vakarais bei Vyriausiąja LLKS vadovybe palaikymą.
Pirmieji grįžusių desantininkų radijo seansai su Vakarais įvyko 1950 m. lapkričio 16 d. Kazlų Rūdos miške, kur buvo Karijoto štabo bunkeris. Ten pat buvo apsistoję iš Vakarų atvykę desantininkai. Radijo ryšiams užmegzti jie keliaudavo nuo bunkerio 20 ir daugiau kilometrų. Tai buvo daroma dėl saugumo, nes okupantai radijo signalus nesunkiai užfiksuodavo ir nustatydavo siuntėjo koordinates. Prieš radijo ryšių seansą štabe įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo Tauro apygardos vadas V. Vitkauskas-Karijotas, J. Lukša-Skirmantas, kuris tada laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas, Pietų Lietuvos štabo narys, majoras Sergijus Staniškis-Litas, LLKS vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas, Žalgirio rinktinės vadas K. Jankauskas-Demonas, Geležinio Vilko rinktinės A. Pužas-Gintaras, Tauro apygardos štabo narys Pranas Bastys-Dūmas, desantininkai K. Širvys-Sakalas, B. Trumpys-Rytis. Tų pačių metų lapkričio 23 dieną į Vakarus buvo pranešta, kad Skirmantas yra Pietų Lietuvos srities štabe. Lapkričio 30 dieną radiograma į Vakarus buvo pranešta, kad partizanai sutinka priimti dar vieną desantininką, kuris pristatytų ginklų, šaudmenų, radijo aparatų, spausdinimo reikmenų, medikamentų ir kitų laisvės kovotojams reikalingų priemonių. Tačiau tai buvo paskutinė radiograma. Gruodžio pradžioje okupantų kariuomenė, matyt, turėjo informacijos apie radistus ir greit apsupo grupę, kuri rengėsi eiliniam ryšio seansui. Laisvės kovotojai skubiai ir nepastebimai pasitraukė, tačiau aparatūra atiteko okupantams. Gausios MGB pajėgos labai intensyviai ieškojo Tauro apygardos štabo, nes tikėjosi kartu surasti ir grįžusį iš Vakarų Juozą Lukšą. Vien tam tikslui turėjo keletą specialiųjų agentų, deja, net iš buvusių partizanų. Be to, buvo sulaikę ir apygardos vado ryšininkų, taip pat V. Vitkausko-Karijoto žmoną M. Šalčiūtę-Zosę. Žiauriai tardydami ir provokuodami, sovietiniai saugumiečiai išgavo jiems reikalingų žinių, surado ne vieną anksčiau naudotą štabo bunkerį.
Tauro apygardos vadas V. Vitkauskas-Karijotas žuvo 1951 m. vasario 2 d., vykstant štabo perdislokavimui į naujai numatytą vietą link Karaliaučiaus srities. Partizanams važiuojant pro Slavikų valsčiaus Endrikių kaimą (į vakarus nuo Šakių), juos pastebėjo tame kaime apsistojęs MGB būrys, ieškojęs Karijoto štabo. Prasidėjo mūšis. Partizanai bandė trauktis netoliese esančio Aukštosios miško link, tačiau jiems nepavyko. Drauge su Tauro apygardos vadu V. Vitkausku-Karijotu žuvo Pranas Rudnickas-Uosis, Vytautas Pažereckas-Mindaugas, Pranas Bastys-Dūmas ir Jonas Račiukaitis-Jonas. Žuvusių kovotojų palaikai buvo nuvežti į Kauną. Užkasimo vieta nežinoma.
1951 m. vasario 16 d. Viktorui Vitkauskui buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis (po mirties). 1997 m. gruodžio 22 d. V. Vitkauskui-Saidokui, Karijotui pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. gegužės 13 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas majoro laipsnis, o 1998 m. gegužės 19 d. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
Parengė Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
Šaltiniai
Birutė Adomėnienė „Vado Saidoko žūtis“
Povilas Gaidelis „Didvyriai nemiršta“
Nijolė Gaškaitė, Algis Kašėta, Juozas Starkauskas „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944–1953 metais“
Rūta Trimonienė „Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Saidokas“
Enrika Žilytė „Partizanų vadų kolektyvinė biografija“
