Suvalkų krašte žydai gyveno ne tik miesteliuose, bet ir kaimuose, kartais net ir po kelias šeimas. Iš įvairių šaltinių žinome, kad XIX–XX a. sandūroje šio krašto kaimuose buvo jų keli šimtai.
Paskutinis Vidugirių žydas Alteris, pasak Magdės Jurkūnienės, paliko šį kaimą 1904 metais. Baudžiavos laikais gimęs Dabulis tvirtino, kad Dusnyčioje (Seinų parapija) gyveno 20 lietuvių ir 10 žydų šeimų. Žydai ten turėjo mokyklą ir laikė mokytoją. XX a. pradžioje žydai išėjo iš Dusnyčios. Liko tik vienas kalvis, kuris gyveno ten iki Antrojo pasaulinio karo[1]. Šaltėnuose ir kituose parapijos kaimuose žydų gyventa dar po 1920 metų.
Žydų buitis pablogėjo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tuo metu šiame krašte pradėjo šeimininkauti prūsai, kurie apgyvendino čia evangelikus ir ribojo žydų veiklą. Iš Punsko parapijos metrikų knygų matyti, kad tuo metu užeigas perėmė vokiškas pavardes turintys asmenys. Prieš tai užeigas laikė beveik vien žydai. Jie turėjo teisę pilstyti ir pardavinėti degtinę. Užeigų prie kaimo kelių tais laikais būdavo daug, vidutiniškai kas 4 varstai[2] (1 mylia – 7 varstai). Žydai palikdavo kaimus ir kėlėsi į miestus ir todėl, nes prekyba jiems pasirodė pelningesnė nei žemės ūkis.
Šiandien mums gali atrodyti, kad žydai „gojus“ (paniekinantis nežydo pavadinimas) apgaudinėjo, bet realijos buvo kitokios. Reikia turėti omeny, kad jų parduotuvėse nebuvo nustatytų prekėms kainų, o kiekvienas stengėsi pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Prekyba vyko pagal abipusį susitarimą. Kas sugebėdavo derėtis, prekę galėjo nusipirkti už pusę kainos.
Alicija Sitarskienė knygoje „Prieškarinis Punskas“ pateikia tokį punskietės pasakojimą: „Geri buvo žydai. Jeigu nueini, tuoj ir klausia: „Ko atėjai? Ko reikia?“. Buvo toks Ožukas. Jis turėjo mėsinę. Pjovė veršius, žąsis. Kai nueini, tai tuoj ir sako: Jei reikia mėsos, imk. Vyras atiduos man pinigus (reiškia atidirbs). O parduotuvėse užsiprašydavo labai daug, bet reikėdavo ilgiau pasiderėti ir atiduodavo už pusę kainos.“[3]
Pasitaikydavo įvairių atsitikimų. Vieną iš jų mini Pilypas Likmantas straipsnyje „Prisimenant Punsko žydus“: „Savickas, pvz., atvežė į Punską penkias žąsis parduoti ir už vieną žąsį prašė 5 zlotų, o Mentkė siūlė jam tik po 4 zlotus. Taip jie ir negalėjo susitarti. Tada Mentkė pasiūlė už penkias žąsis 20 zlotų ir jas nupirko. Vienam per daug sukčiaujančiam žydui Šaltėnų kaimo bernai pardavė už 17 zlotų, maiše patamsėje, šunį už vogtą avį, ir įleido į jo tvartą. Juokėsi tada ir žydai, ir nežydai iš tokios prekybos.“[4]
Nors žydai buvo pranašesni už lietuvius apsukrumu, prekyboje didelių pykčių nebūdavo, nebent paaiškėdavo akivaizdi apgaulė, pvz., kad nupirktas arklys raišas ar karvė spardo.
Lietuviai bernaudavo pas žydus, žydai pas juos niekada. Punsko lietuvaitės dažnai patarnaudavo žydams. Mūsų žmonių akimis žiūrint, tai buvo negarbingas darbas. Iš žmonių pasakojimų žinome, kad žydai savo darbininkais rūpinosi, stengėsi sudaryti jiems geras sąlygas, kad šie norėtų pas juos dirbti. Galima iš žydų pusės įžvelgti nemažai tolerancijos ir nuoširdumo lietuviams.
Pilypas Likmantas rašo: „Senųjų Graužų Kuosienė pasakojo, pvz., (apie 1925 m.), kad Šaltėnų kaimo žydas prieš Velykas sekmadienį siųsdavęs savo berną į bažnyčią išpažinties ir duodavęs jam 2 zlotus asmeniškoms išlaidoms (2 zlotai – rugiapjūtės dienos uždarbis).“[5]
Punsko žydų ir lietuvių tarpusavio santykiai buvo geri. Vieni kitus gerai pažinojo, vieni kitiems buvo reikalingi. Ištikus bėdai, pas žydą galėjai gauti prekių „bargan“. Lietuviai ir žydai ne tik tarpusavyje prekiavo, bet vieni iš kitų skolindavo pinigų. Įprastai lietuviai žydams skolindavo nedideles sumas, bet dažnai, o žydai lietuviams skolindavo rečiau, bet daug, kartais pasikliaudami žodžiu, kartais vekseliais.
Žmonės sakydavo: Jeigu tau bėda, tai pas savų žmogų pinigų nepasiskolinsi, o pas žydų visadu.
Tai patvirtina punskietė šiuo pasakojimu: „Kartą man prireikė pinigų. Aš jau buvau užsidirbusi miške, bet pinigų dar neturėjau. Apėjau visą miestelį. Vienas ir karvę buvo pardavęs, bet nedavė. Nuėjau ir į kleboniją, pas šeimininkę. Nei vienas iš jų man nepaskolino. O pas žydą gavau. Neėmė jie ir jokių procentų, reikėjo grąžinti tik skolą“[6].
Juozas Vaina pasakoja: „Mano tėvas labai gerai prižiūrėjo arklius. Arkliai buvo gerai šeriami, visada švarūs, karčiai ir uodega iššukuota.
Krizės išvakarėse Seinuose vieną arklį pardavė už 510 zl, kurį tuo metu sunku būtų parduoti už 100 zl. Be jokio vekselio paskolino tuos pinigus Seinų žydui, o tas pažadėjo grąžinti nedidelėmis dalimis, bet kada pareikalaus. Taip vyko man dar nepradėjus VDG-oje mokytis. Nuveža mane tėvas į Seinus batų ar drabužiams medžiagos pirkti, sutinka minėtą žydą ir jam pareiškia, kad reikės 17 zl. Po kokios valandos žydas iš savo uždarbio, ar pas kitą žydą pasiskolinęs sutartu laiku, sutartoje vietoje atneša prašomą sumą.“
Ožkinių J. Krakauskas pasakojo: „Jei kam ko prireikė, tai kad ir nakcu: ar tai bargan ar an vargo, tai pas žydų. Pas žydų valandų nebuvo. Nuveik pusnakcy, jisai kėłėsi ir turgavoj. Kas kokių valandų norėj. Ir be pinigų davė, kap pažinoj, visap.“
Tarpukario Punske visa prekyba buvo žydų rankose. Jiems priklausė parduotuvės, kepyklos, smuklės ir kt. Ūkininkai žydams pardavinėjo žemės ūkio produktus, o pinigus išleisdavo jų parduotuvėse ir smuklėse. Kaimiečiams žydai mielai skolindavo pinigų, duodavo prekių ir degtinės „bargan“. Jei šie nesugebėdavo grąžinti skolų, į namus ateidavo antstolis. Caro laikais ne vienas Ožkinių, Kreivėnų ar Punsko kaimo vyras ne vieną šešiamargį žydams užeigose buvo pragėręs.
Jei užeigoje kas nors gerokai įkaušdavo, žydai jį maloniausiais žodeliais maldaudavo eiti namo. Ateinančiuosius sutikdavo džiugiais žodžiais: „Ui, kaip seniai tavęs nemačiau.“
Užeigas lankė ne tik pakeleiviai, bet ir aplinkiniai žmonės. Kai kurie jų, prasigėrę ūkininkai, užstatydavo savo ūkius. Taip ne vienas žydas tapdavo žemės ūkio savininku. Būdavo, kad žydai pirkdavo ūkius per varžytines, kai kuriuos į ūkius įsileisdavo dvarininkai.
Žydai kaimuose turėjo žemės, bet dažniausiai ją dirbdavo samdyti vietiniai lietuviai. Remiantis žmonių pasakojimais, tarpukariu buvo galima pamatyti vieną ar kitą žydą prie plūgo ar vežimu iš laukų rugius ar vasarojų vežantį, bet tai buvo retas vaizdelis. Žydai nemėgo ūkio darbų ir samdydavo lietuvius.
Įdomu, kad beveik kiekvienas kaimo lietuvis Punske turėjo „savo“ žydą, su kuriuo palaikė prekybinius ryšius, sekmadieniais atvykęs į bažnyčią, užeidavo sušilti, pakeisti batus, o po Mišių pasivaišinti bandelėmis ar svaiginamaisiais gėrimais. Pyragą žydai pardavinėdavo kilogramais. Kaimiečiai pyragus kepdavo tik prieš didžiąsias šventes, todėl žydai sekmadienį prikepdavo visokiausių pyragų ir bandelių, atvykusiems užleisdavo kambarius, vaišindavo juos taip pat silkėmis ir degtine.
Vaitakiemio ir Trakiškių gyventojai rinkdavosi pas Ošarą, kuris gyveno miestelio centre. Kaimiečiai iš Ožkinių ir Šlynakiemio užeidavo pas Polonieckus. Pas Mejerius, Maškius ir Mentkę šildydavosi valinčiokai[7].
J. Vainos užrašuose aptinkame tokį pasakojimą: „Viena mergina, per Velykas, eidama į Punską parpuolė, ir jos pintinėje sudužo margučiai, o buvo paprotys margučius berneliams dovanoti. Pas žydę paaiškėjo, kad jos visi margučiai sumušti. Ji verkt, o žydė ramint, kad viskas bus gerai, tik tegul ji eina į bažnyčią. Pas tą žydę savo krepšelius buvo palikusios ir kitos merginos. Ėmė žydė po vieną sveiką margutį iš kitų krepšelių ir pakeitė sudužusiu. Tokiu „stebuklu“ mergina buvo patenkinta.“
Tarp žydų ir lietuvių kartais kildavo nesusipratimų ir piktybių. Juozas Vaina užrašė vieno žmogaus pasakojimą: „Puncko žydeliai turėj žamės. Kaimas jodavo atsavuoj, o žydeliai atsavuoj nakcigonėj. Žydai išgano mumi pievas. Dziedulio pievų irgi išganė. Padavė teisman. Priteisė po du rubliu keturiems sumokėc, tai jiej rudenį, kap javai buvo suvežci, padegė kluonų ir dar graižės, kad visas trobas padegs. Tėvas da buvo paauglys. Turėj perprašyc. Suaugo jaunimas ir šiciej pradėj keršyc. Žydai negalėj niekur pasisukc. Susirinko apie penkiolika bernų ir, kur Gavienas gyvena, nuvėjo nugrauc kalvės. Pakelc pakeliam, alia nugrauc negalim. Išstatė kelis pilniavoc, o kici, negalėdami nugrauc kalvės, išmušė trim žydam langus. Išmušį visi bėgc, alia ir ciej kų pilniavoj, kad nelikc kalci, ir jiej bėgo, o aniej misno, kad ziemskiai vejasi, tai kad skutė, tai skutė namo.“
Apskritai žydų ir lietuvių santykiai buvo geri. Žmonės pasakodavo, kad ištikus nelaimei vieni kitus gelbėdavo, vieni kitiems padėdavo. Yra gražių abipusio susipratimo ir bendro sugyvenimo pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai Punską vizitavo vyskupas Antanas Baranauskas, žydai, lietuvių pavyzdžiu, pastatė jam iškilmingus vartus, prie kurių vyskupas sustojo ir suteikė jiems ganytojišką palaiminimą.
Pakamšių kaimo gyventojas Zakrauskas pasakojo, kad Punsko rabinas, nuėjęs pas kleboną Simoną Norkų, nusiėmė prieš jį kepuraitę. Klebonas paprašė rabino ją užsidėti, nes žydams dėvėti jarmulkas įprasta.
Kai 1914 m. Punsko klebono kun. Motiejaus Simonaičio sumanymu buvo išgrįsta akmenimis miestelio rinka ir pagrindinė gatvė, prie darbų prisidėjo ir Punsko žydai.
Pilypas Likmantas papasakojo įdomų atsitikimą: „1905 m. Punske buvo sudraskyti teismo ir žandarmerijos dokumentai, nuginkluoti rusų pareigūnai, sudaužytos valstybinės degtinės krautuvės. Prasidėjus po to represijoms, caro valdžia uždėjo valsčiui net 5000 rublių kontribuciją, kurios nemažą dalį teko mokėti Punsko žydams. Daugelis jų vaitodami mokėjo tą kontribuciją, tačiau niekas nieko neįskundė, nors ir gerai žinojo, kas ją užtraukė. Žydai kalbėjo, kad visus dalyvaujančius galima buvo pažinti, cik veidai jų buvo biskį pasuodzinti.“[8]
Pirmojo pasaulinio karo metais žydai sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Amerikos šalpos organizacija „Jointo“ teikė paramą Punsko ir kitų vietovių žydams.
Po karo, susidarius naujoms politinėms sąlygoms, žydų ir lietuvių tarpusavio santykiai Punske nepasikeitė. Žydai Punske aprėpė beveik visą miestelio prekybą ir amatus. Jie labiau nei lietuviai sugebėjo prisitaikyti prie sąlygų ir pelnytis kiekviena pasitaikiusia proga.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.
[2] Ten pat.
[3] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 57.
[4] Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.
[5] Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.
[6] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 57.
[7] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 57.
[8] Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.
