Šabas buvo (ir yra) kassavaitinė judėjų šventė. Ji prasidėdavo penktadienio vakare, pasirodžius danguje 3 žvaigždėms, o baigdavosi šeštadienio vakarą. Šabas turėjo žydams priminti, kad Dievas:
per šešias dienas sukūrė visatą, o septintąją dieną ilsėjosi,
išvedė juos iš Egipto vergovės,
pažadėjo atsiųsti Mesiją.
Šabo metu judėjams buvo draudžiama dirbti, kurti ugnį maistui gaminti ar net toli keliauti. Religinių raštų rinkinyje, Talmude, yra surašyti 39 darbai, kuriuos draudžiama dirbti per šabą. Mozės laikais už darbą šabo metu buvo baudžiama mirtimi.
Penktadienį, saulei nusileidus, Punsko žydai uždegdavo žvakes ir statydavo jas languose. Jos simbolizavo Dievo Šviesos tikėjimą, nes Dievas yra Šviesa. Šabo žvakidės, kaip ir apeiginė vyno taurė, buvo perduodamos iš kartos į kartą (vyriausiam vaikui).
Į lempas žydai pripildavo tik tiek žibalo, kad jam išdegus, lempa pati užgestų. Šabo metu jie negalėjo net lempos užpūsti.
Alicija Sitarskienė pateikia punskietės pasakojimą apie šabą.
„Šabui ruošiasi jau visą penktadienį. Per dieną iki penktos valandos nieko nevalgo. Vakaran stalas būdavo uždengiamas staltiese, pastatomos dvi žvakidės su žvakėm ir dvi suktos bandelės – chalkos (chalka tai balta duona, kuri buvo valgoma įvairių švenčių metu
– S. B.). Ant stalo turėjo būti žuvų, mėsos, buljono. Šeštadieniais nieko nevirdavo. Iš vakaro paruošdavo cimesą su morkom (cimesas tai toks vaisių desertas iš obuolių, morkų, margarino ir druskos, patiekiamas su cukrumi ir cinamonu – S. B.). Puodą nunešdavo į kepyklą. Žydai ankstų šeštadienio rytą eidavo melstis. Kai jie grįždavo iš sinagogos, tai, žiūrėk, mūs moterys jau ir neša tuos puodus iš kepyklos. Vis prašydavo ko nors, kad parneštų. Šeštadieniais nemelždavo karvių, neperrišdavo gyvulių, neatsinešdavo vandens. Viskam samdydavo mūsų žmones. Ar gerai mokėjo? Vandenį reikėjo nešti net iš Gibo kiemo, tai už tai mokėdavo 3 zl., o toks saldainis kaip pirštas kainuodavo 1 grošą. Už penkis buvo galima nusipirkti bandelę, o silkė kainavo 9 grošus.“[1]
Šabo laikas buvo skirtas melstis, mėgautis maistu, stiprinti šeimos tarpusavio ryšius. Šventės metu žydai prisimindavo savo tautos istoriją. Šeimos galva kalbėdavo apie Dievą, kuris sukūrė pasaulį ir išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergijos. Šeimos nariai giedodavo pasveikinimo giesmę „Šalom Aleichem“. Vėliau į apeiginę taurę vyras įpildavo vyno ir sukalbėdavo palaiminimo maldą. Po šios maldos buvo galima ragauti vyno.
Vakarienės metu būdavo laiminami vaikai. Tėvas uždėdavo rankas ant vaiko galvos, pirma – ant vyresniojo, po to – jaunesniojo, ir sukalbėdavo maldą. Po to jis pagerbdavo savo žmoną, skaitydamas Patarlių knygos 31 skyrių „Ideali žmona“. Dėkodavo jai už šabo šventei paruoštą maistą, už visą šeimai atiduotą triūsą.
Prieš valgant buvo nusiplaunamos rankos: pirmiausia tris kartus buvo užpilama ant kairės, po to – ant dešinės rankos. Namų šeimininkas dalydavo visiems duoną ir druską. Po to buvo galima gerti ir valgyti. Per šabo vakarienę žydai įprastai valgydavo žuvį, vištienos sultinį su kukuliukais. Vėliau buvo tiekiamas jautienos patiekalas,
o pabaigoje – saldumynai. Šabo metu žydai linksmai dainuodavo ar giedodavo.
Žydai vartodavo tik košerinį maistą. Jiems negalima buvo valgyti kiaulienos ir vėžiagyvių. Gyvulius skersdavo įgudęs skerdikas pagal tam tikras taisykles. Jis turėjo paisyti, kad kuo greičiau išbėgtų kraujas. Paskersto gyvulio mėsą žydės mirkydavo šaltame vandenyje, o po to ją sūdydavo.
Žydų virtuvėje mėsos ir pieno patiekalai buvo ruošiami atskirai. Juos sumaišius maistas tapdavo rituališkai nešvarus ir netinkamas valgyti. Net lėkštės šiems valgiams buvo plaunamos atskirai. Apie tai šis punskietės pasakojimas: „Kai būdavo šabas, tai mums reikėdavo suplauti lėkštes. Mane vis kviesdavo šita Poloniecka. Tai pas juos būdavo šitaip: vienos lėkštės mėsai – jos tokios baltos su auksiniais apvadėliais, o kitos – baltos su mėlynais, – pieniškam valgiui. Ir negalima jų sumaišyti: nei dedant valgį, nei plaunant. Polonieckių buvo keturiese: tėvas, dvi dukros ir sūnus. Motinos nebuvo. Ta jauna žydė buvo susidraugavusi su kažkokiu lenku kariškiu. Turbūt net žadėjo su juo kur nors pabėgti, tai ji taip griežtai tų papročių nesilaikė. Kartais ir man pasakydavo: Nežiūrėk, plauk visas kartu, nieko nekenks.
O kiti kai rytą gerdavo kavos su pienu, tai po to viską paimdavo nuo stalo, suplaudavo, sudėdavo į atskirą spintą, o į stalą nešdavo kitus indus.“[2]
Žydai melsdavosi labai nuoširdžiai. Maldos metu jiems nerūpėjo niekas, kas vyksta aplinkui.
„Kai žydai meldžiasi, jie nieko nemato ir negirdi. Ar tu į langą belsi, ar į duris – nieko neatsako.
Buvo du senukai. Jie man gerai mokėjo, tai aš vis nueidavau, išvirdavau valgyti, sutvarkydavau kambarius. Kartą, prisimenu, nepasiėmiau rakto, tai pusę valandos šalty stovėjau už durų ir laukiau, kol jie baigs poterius. Bels, nebels – net neatsigręš, nepažiūrės! O jau durų niekam neatidarys.“[3]
Žydai taip planuodavo darbus, kad juos baigtų iki penktadienio vakaro. Kaip minėjau, šabo metu jie negalėjo keliauti, bet būdavo, kad kelionė juos užklupdavo šabo metu.
Tokį atsitikimą aprašo Alicija Sitarskienė. „Kunigas Venčius pėsčias apeidavo visus kaimus. <…> Kartą jis lyg Vaičiuliškėse aptiko namuose merginą su mažu vaiku, gal kokio mėnesio. Jo vardas buvo Vytukas. Motina sunkiai sirgo. Sako, į šulinuką vandens šliaužusi ant kelių. Kunigėliui pagailo ir motinos, ir vaiko. Jis atėjęs pas mano mamą ir paprašęs, kad ši priimtų juos pas save. Mama turėjo savo vaikų, bet priėmė ir juos. Auginom tą berniuką, o kunigas per tą laiką išrūpino jam vietą Suvalkų prieglaudoje. Buvo tokia lietuviška prieglauda. Reikėjo juos nuvežti. Mes prašėme Altarį, kad jis nuvežtų.
O buvo kaip sykis penktadienis. Jis sutiko, bet iš karto pradėjo dejuoti: O kai užpuls šabasas? Ką aš darysiu? Na, bet pakalbinau ir važiuojam.
O tas vaikelis buvo labai menkutis, tai prieglaudoje nenorėjo jo ir priimti. Mergaičių prieglaudoje buvo labai daug, tai ta jų vedėja paklausė: „Mergaitės, ar padėsit jį auginti?“. Tos pradėjo šaukti: „Padėsim, padėsim!“. Palikom vaiką ir susiruošėm namo. Kelyje užklupo vakaras. O tas žydas jau nieko nejudina. Jis jau nieko negali daryti. Aš paėmiau vadeles, parvažiavau ir jį parvežiau. Taip jie švenčia šabas.“[4]
Žydai kartais stengėsi pergudrauti patį Viešpatį. Žmonės
pasakojo, kad šabo išvakarėse kartais jie laukuose sukraudavo akmenų krūsnelę,
kurioje įdėdavo riekelę ar plutelę duonos. Ten, kur yra duona, tenai yra ir
simboliniai namai. Vadinasi, be nuodėmės galima grandinės kilpą nuo vieno kuolo
perkelti ant kito ir jau gyvulys perrištas be jokios nuodėmės, nes veiksmas
atliktas simboliškuose namuose.
[1] Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 68–69.
[2] Ten pat, p. 69.
[3] Ten pat, p. 69.
[4] Ten pat, p. 69.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
