Punsko bažnyčios kapinės

Manytina, kad pirmosios Punsko bažnyčios kapinės buvo įkurtos apie 1597 m., steigiant parapiją. Tais laikais jose buvo laidojami Punsko miestelėnai, nes kaimiečiai iki XIX a. turėjo savo kapinaites. Jų liekanų yra Agurkių, Navinykų, Šlynakiemio ir kituose kaimuose.

Iš rašytinių šaltinių žinome, kad XVI–XVII a. žmones laidota prie šventovių. Taip buvo ir Punsko parapijoje. 1669 m., klebonaujant Stanislovui Slupinskiui, Punsko parapijos vizitacijos metu užrašyta, kad bažnyčios pamatai sudilę, o stogas skylėtas. Pastebėta, kad „bažnyčios šventoriuje įrengtos kapinės, deja, ne iki galo aptvertos“.

Rašytiniai šaltiniai mini, kad pirmos Punsko bažnyčios rūsyje buvo laidojami kunigai. Yra užuominų apie ten palaidotą kleboną kun. Kazimierą Šimanovskį (Kazimierz Szymanowski). 1701 m. balandžio 2 d. jis savo testamente užrašė: „kūną mano nuodėmingą Punsko bažnyčioje […] fundatoriaus rūsyje prašau palaidoti“. Nėra dokumentų ir nereikėtų teigti, kad ten palaidotas šventovės statytojas Stanislovas Zalivskis.

1700 m. vizitacijos knygose yra užuomina, kad bažnyčios kapinės buvo aptvertos medinių statinių tvora.

Pirmajai bažnyčiai sudegus, buvo pastatyta antra, irgi medinė. Lomžos vyskupijos archyvo duomenimis, 1776 metais Punsko klebonas kun. Jonas Chlopickis (Jan Chłopicki) kartu su parapijiečiais pradėjo statyti naują medinę bažnyčią. Ji buvo „statoma aukštumoje, didelėse kapinėse, iš kirviu tašytų medžių […], priekiu į turgavietę, su dviem bokštais ant stogo, kupolais ant tų bokštų […], su paprastais geležiniais kryžiais viršuje, tuščiais langais bokštuose […]. Bažnyčios centre didelis kupolas su paprastu geležiniu kryžiumi, gale ir virš koplyčių mažesni kupolai su taip pat paprastais geležiniais kryžiais“.

1777 m. dokumente skaitome, kad Punsko kapinėmis turi rūpintis Mockavos dvaro savininkas. Jam liepta prižiūrėti, kad 50 uolekčių atstumu nuo kapinių tvoros žydai nestatytų namų, nesteigtų smuklių nei degtinės varyklų.

Nuo XVIII a. pabaigos bažnyčios šventoriuje laidota tik dvasininkus. Punskiečių amžinojo poilsio vieta tuo metu buvo įrengta kitoje Punios ežero pusėje.

Punsko bažnyčios kapinės yra pažymėtos 1818 m. Punsko miesto plane. Jos buvo nedidelės, maždaug 1 ha. Kapinėse stovėjo du pastatai: koplyčia ir fligelis. Punsko parapijos klebonas kun. Benediktas Beniaševičius inventoriuje užrašė: „Kapinės, kuriose stovi bažnyčia, aptvertos tašytomis sijomis, sustatytomis viena šalia kitos. Sijoms vietomis jau reikia paramos. Iš klebonijos pusės yra varteliai. […] Iš turgavietės pusės taip pat yra vartai […]. Abejos kapinės, tiek pirmosios Punsko miestelyje, kuriose stovi bažnyčia, tiek antrosios parapinės už miesto, reikalauja skubaus aptvėrimo.“ Po dvejų metų bažnyčios inventoriuje rašoma apie pirmųjų kapinių (prie bažnyčios) supuvusias sijas.

Pasakojama, kad statant dabartinę bažnyčią buvo rastas 2 m ilgio kardas ir daug žmonių griaučių. Jie užkasti toje vietoje, kur dabar bažnyčios altorius. Kaulų rasta XX a. (klebono A. Žievio laikais) kasant duobę bulvėms bei statant tualetą.

1795 m. vokiečiai, užėmę Suvalkus, kategoriškai uždraudė laidoti kapinėse, įsteigtose arti gyvenamųjų namų. Jos netrukus buvo uždarytos. Iš Suvalkų valstybinio archyvo dokumentų galima spręsti, kad bažnyčios teritorijose buvo laidojama iki XVIII a. pabaigos. Viename iš dokumentų rašoma, kad 1799 m. Jurgis Klimavičius – 78 m. ūkininkas iš Paliūnų – ir 1800 m. Simonas Žardeckas iš Cirailių palaidoti prie Punsko bažnyčios. 1801 m. dokumente įvardijama, kad toks J. Plata iš Radiškės buvo palaidotas naujose parapijos kapinėse (dabar tai senosios kapinės).

Būtų įdomu paskaičiuoti, kiek žmonių palaidota Punsko bažnyčios kapinėse. Jei padarytume prielaidą, kad  vienam kapui reikia 2 m² ploto, žinodami, kad kapinės buvo 1 ha, išeitų, kad jose galėjo būti iškasta maždaug 5000 duobių. Viename kape buvo laidojama iki trijų mirusiųjų, tad galime daryti prielaidą, kad viename kape palaidota vidutiniškai 2,5 žmogaus. Taigi paskaičiavus išeitų, kad čia buvo palaidota maždaug 12 500 žmonių. Bažnyčios kapinėse, kaip minėjau, stovėjo koplyčia ir fligelis. Reikia manyti, kad buvo išskirtas ir nedidelis plotas savižudžiams, nekrikštytiems vaikams bei parapijos netikintiesiems. Tai galėjo būti pietvakarinis kapinių kampas. Savižudžių nebuvo galima nešti pro vartus. Jų lavonai buvo perkeliami per tvorą ir prie jos užkasami. Niekas prie tų kapų nesimeldė ir niekas jų nelankė. Žinoma, niekas nenorėjo arti jų būti palaidotas.

Anuomet mirdavo labai daug vaikų. Pvz., 1813 m. mirė 568 parapijiečiai (5 bajorai, 39 miestiečiai, 498 valstiečiai, 26 žydai), iš jų – apie 190 vaikų (iki 5 metų).

1814–1819 m. Punsko parapijos mirusiųjų knygose jau beveik nėra užuominų apie bažnyčios kapines. Jos kelis kartus dar yra aprašomos bažnyčios inventoriuose (pvz., 1828 ir 1830 metais). 1881 metų bažnyčios inventoriuje kapinės jau neminimos. Jų teritorijoje tuomet jau buvo statoma dabartinė bažnyčia. Paskutinį kartą šios kapinės bažnyčios inventoriuje paminėtos 1901 m. Jame, tarp kitko, rašoma: „Bažnytinės kapinės visos yra aptvertos akmeniniu mūru su stogeliu, dengtu skiedromis“. Inventorius mini vieną įėjimą į jas – vartus iš turgavietės. XIX–XX a. sandūroje kapinėse jau stovėjo dabartinė Punsko bažnyčia, o šventoriuje jau nebebuvo laidojama. Nežinia, kas atsitiko su žmonių palaikais ankstesnės bažnyčios rūsyje ir šventoriuje. Ar jie buvo perlaidoti, ar pasiliko visiems laikams po bažnyčios pamatais?

Sigitas Birgelis, punskas.pl