Po IX a. aisčius Vakarų pasaulis pradėjo vadinti prūsų vardu. Prūsų vardo etimologija turi keletą aiškinimų. Pagal vienus kalbininkus, jo šaknis yra kilusi nuo lietuviško žodžio protas. Kiti teigia, kad tokį pavadinimą prūsai gavo iš gotų (gotų prus „žirgas“). Istoriniuose šaltiniuose prūsai pirmą kartą paminėti IX a. pabaigoje. Prūsų tautovardis buvo užrašomas įvairiomis formomis: Bruzi, Burūs, Pruzzi, Pruzze, Проуси…
Adomo Brėmeniečio „Hamburgo bažnyčios istorijoje“ (1075 m.) rašoma: „Nuo miesto [Jumnės] truputį pasiyrus, perkeliama į Dyminės miestą, kuris įkurtas Peano upės žiotyse, kur gyvena runai, o iš ten – į Sembos provinciją, kurią valdo prūsai. <…> Trečioji, vadinamoji Semba, yra rusų ir lenkų kaimynystėje. Joje gyvena sembai, arba prūsai, labai žmoniški žmonės, skubantys į pagalbą tiems, kurie jūroje atsiduria pavojuje ar užpuolami piratų. Auksą ir sidabrą menkniekiu laiko, turi gausybę kailių iš kitų šalių, kurių kvapas mūsų kraštą persmelkė mirtinais išdidumo nuodais. O jie visą tai laiko niekais, ir manau, jog smerkia mus už tai, kad mes – galime įsigyti ar negalime – labai norime kailinių rūbų, tarsi tai būtų didžiausia laimė.“
Vokiečių ordino kronikininkai nurodo keliolika prūsų sričių:
- Kùlmo bei Liubãvo (terra Colmensis et Lubovia) žemė
- Pamedė̃s (Pomesania, Pomezania) sritis
- Pagudė̃s (Pogesania, Pogusania) sritis
- Varmè (Warmia, Wormeland, Ermland)
- Nótanga (Nattangia, Notangia)
- Sémba (Sambia, Samlandia, Semland)
- Bárta (Bartha)
- Sasnà (Sassin, Soysim)
- Galìnda (Galindia)
- Sū́duva (Sudowia, Suderland)*
- Nadruvà (Nadrowia, Nadrowen)
- Skalvà (Scalowia, Scalowen)
* Pastaba. Sūduvių priskirti prūsams nederėtų. Jie kryžiuočių kronikose neretai tapatinami su jotvingiais.
Iš archeologinių ir rašytinių šaltinių žinome, kad prūsai prekiavo su slavais, šiaurės germanų gentimis, tolimomis Romos provincijomis bei Bizantija. Sembai laivais gabendavo prekes į Skandinavijos uostus, o jų žemėse lankydavosi danai ir švedai.
XI a. vokiečių kronikininko žodžiais, sembai arba prūsai esą „humaniškiausi žmonės“ (homines humanissimi). Bonifacas Stundžia straipsnyje Prūsai, jų rašto paminklai ir kalba rašo: „Jie skubą į pagalbą tiems, kuriuos ištinkanti nelaimė jūroje. Nepripažįstą jokių ponų. Kronikininkui įstrigusios mėlynos sembų akys, rausvi skruostai ir ilgi plaukai. Apgailestaująs tik dėl to, kad jie netikį Kristumi ir žiauriai persekioją Jo mokslo skleidėjus.“[1]
Prūsams tekdavo atremti dažnus priešų antpuolius. Pirmaisiais mūsų eros metais juos puldavo gotai, nuo VIII a. ramybės nedavė vikingai ir užpuolikai iš Danijos bei Švedijos kraštų. Niekam nepavykdavę ilgesniam laikui pavergti prūsų genčių.
Prūsų likimas susijęs su to krašto christianizacija. Pirmieji lenkų misionieriai buvo pasiųsti į prūsų žemes Lenkijai 966 m. priėmus krikščionybę. Šis laikotarpis sutapo su lenkų karo žygiais prieš prūsus. Jie naujos religijos nenorėjo priimti ir atkakliai laikėsi pagoniško savo tėvų tikėjimo. 1215 m. popiežius paskyrė Prūsijos vyskupu lenkų vienuolį Kristijoną. Jį prūsai išvijo, atsiimdami apkrikštytų didikų žemes. Popiežius tuomet prieš prūsus paskelbė kryžiaus žygį.
Prūsams sutramdyti lenkų kunigaikštis Konradas pakvietė Vokiečių ordiną. Prūsai, nors nebuvo sukūrę valstybės ir neturėjo jungtinės kariuomenės, atkakliai priešinosi Ordinui. Popiežius dar keletą kartų skelbė kryžiaus žygius prieš juos. 1257 m. Ordinui pavyko užkariauti Sembą. Prūsai sukilo. Didysis jų sukilimas truko keturiolika metų (1260–1274). Istorija išsaugojo narsiųjų savo vadų vardus: notangų – Herkaus Manto, sembų – Glando, varmių – Glapo, pagudėnų – Auktumio, bartų – Dyvano.
Pralaimėję Didįjį sukilimą, prūsai dar kelis kartus priešinosi, kol galutinai liko nukariauti.
Pakankamai daug yra išlikusių rašytinių prūsų kalbos paminklų, kad būtų galima susidaryti prūsų kalbos vaizdą. Jų kalba yra archajiškesnė už rytų baltų kalbas.
Bonifacas Stundžia straipsnyje Prūsai, jų rašto paminklai ir kalba apie tai rašo: „Antai prūsai, skirtingai nuo lietuvių ir latvių, visais atvejais išlaikė sveiką dvibalsį ei, dvigarsius an, en, in, un, bet vietoj lietuvių š ir ž kaip ir latviai turi s ir z, plg.: pr. deiws ir liet. diẽvas, lat. dìevs; pr. sansy ir liet. žąsìs, lat. zùoss; pr. penckts, liet. peñktas, lat. pìekt(ai)s, pr. insan, liet. į́są, lat. îsu (vns. gal.); pr. semmē (bei lat. zeme) ir liet. žẽmė. <…>
Prūsų kalbos leksikoje apstu žodžių, kurių šaknys sutampa visose baltų kalbose, pvz.: pr. bitte, liet. bìtė, lat. bite; pr. galwo, liet. galvà, lat. gal̂va; pr. woasis, liet. úosis, lat. uôss. Kita vertus, nemaža ir tokių atvejų, kur prūsų kalba atsiskiria nuo rytų baltų arba tik nuo latvių kalbos, plg. pr. dadan ir liet. píenas, lat. piẽns; pr. aglo ir liet. lietùs, lat. liêtus; pr. soūns, liet. sūnùs ir lat. dêls.“[2]
Nežinia, kada užgeso prūsų kalba. Prūsijos istorikas K. Hartknochas veikale „Senoji ir naujoji Prūsija“ (1684) rašė, kad kaimuose pasitaiko dar pavienių žmonių, kurie supranta prūsų kalbą. Peterburge rasto antrojo prūsų katekizmo tituliniame lape (apie 1700 m.) kažkas užrašė: „Šita senoji prūsų kalba dabar yra visiškai išnykusi. 1677 m. numirė vienintelis Kuršių Nerijoje gyvenęs senelis, kuris ją dar mokėjo, tačiau tenai tokių dar esą.“
V. Mažiulio spėjimu, XVIII a. pradžioje prūsų kalba viešumoje jau nebeskambėjo. Ji galbūt buvo vartojama tik pavienių žmonių, namuose, tarp savųjų.
Rusų baltistas Vladimiras Toporovas teigia: „Prūsų išnykimas yra nuostolis žmonijai ir žmoniškumui ir atkūrimas nors mažmožių prarastosios kultūros susijęs jau su moraliniais uždaviniais.“ Jis drauge su Letu Palmaičiu yra iškėlęs idėją rekonstruoti prūsų kalbą.
Prūsų tematika domėjosi daug pasaulio mokslininkų: Lietuvoje – Kazimieras Būga, Vytautas Mažiulis, Letas Palmaitis; Latvijoje – Aleksandras Brückneris; Lenkijoje – Wojciech Smoczyński, Janis Endzelynas; Rusijoje – Vladimiras Toporovas; Vokietijoje – Ferdinandas Nesselmannas, Adalbertas Bezzenbergeris, Reinholdas Trautmannas, Georgas Gerullis; JAV – Williamas R. Schmalstiegas, Julesas F. Levinas; Japonijoje – Toshikazu Inoue.
[1] http://www.prusistika.flf.vu.lt/zodynas/prusu-kalba/Stundzia_Prusai
[2] Ten pat.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
