Lapkritis susijęs su mirusių pagerbimu, kapų lankymu. Pasak žmonių pasakojimų, namuose vėl apsigyvena iš laukų kartu su derliumi sugrįžusios protėvių vėlės, kurios iki rudens saugojo ir globojo laukus su pasėliais. Lapkričio mėnuo prasideda Visais šventaisiais ir mirusiųjų pagerbimo švente Vėlinėmis. Jei šią dieną šąla, tai žiema bus lengva. Paskutinioji rudens šventė – šv. Martyno (lapkričio 11 d.). Po šios dienos žemę reikia palikti ilsėtis. Anot senovės posakio, „jei per Martyną žąsis ant ledo, tai per šv. Kalėdas – ant vandens“. Buvo buriama ir pagal kitas lapkričio dienas. Jei per šv. Andriejų gausu sniego, tai kitais metais reikia tikėtis gero vasarojaus. Ypač turėjo užderėti pupos, žirniai. Jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jei drėgna – gražiai išplauks rugiai ir bus pilni aruodai grūdų. O jeigu sniegas iškrinta ant medžių, šiems dar nenumetus lapų – tikros žiemos nebus.
Bet grįžkime prie mirusiųjų. Savo senelį, Krasnavo valsčiaus viršaitį, prisimena Genius Latvys.
Mūs dziedulis Jonas Latvys gyveno 70 metų. An jo žmonės sakydavo, kap ir dabar an manį – Lacvys. Man tai visai nieko ir pacinka dzūkiškai. Tai šitas Jonas Lacvys gimis 1867 metais liepos 7 dzienų Rimkažarų kaimi gyveno iki 1937 metų. Kap buvo da Krasnavo valsčius, tai Jonas buvo išrinktas viršaicu. Prieš tai, jaunystėj, jį tėvas laido mokycis an kunigo ir tėvai labai cikėjosi savo šaimynoj sulaukc gražaus kunigėlio, ba seniau kožna šaimyna ar nor savo giminėj norėj turėc kunigų. Nu, ir Jonas mokinos, mokinos, alia napabaigė. O kap mama numirė, tai tėvas jį partraukė namo an gaspadarkos. Paskui žmonės jį – kap pasimokinusį – išrinko viršaicu.
Mano dzieduliai Jonas ir Stanislava Lacviai gyveno Rimkažarų kaimi. Dziedulis ėmėsi už lietuvybį, jis norėjo, kad vaikai nesulenkėt. Mano tėtė, vardu Juozas, buvo vienas iš trijų Jono ir Stanislavos vaikų. Pac vyrausias, paskui teta Stefanija Zdanavičienė ir jauniausia Jadvyga. Dziedulis mirė da prieš Antrų pasaulinį karų.
G. Pakutkienė, punskas.pl
