Algimantas Mikelionis, punskas.pl
1993 m. vasario 14 d. įvyko pirmieji Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Juose varžėsi du kandidatai – buvęs ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis ir LKP CK (Lietuvos komunistų partijos centro komiteto) pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Kiti kandidatai Prezidento rinkimuose atsisakė savo kandidatūrų dar iki rinkimų. Vytautas Landsbergis 1993 m. sausio 4 d. per televiziją paskelbė, kad atsisako savo siekio tapti prezidentu Stasio Lozoraičio naudai. S. Lozoraičio rinkimų štabo vadovu buvo Valdas Adamkus.
Pagal Lietuvos Respublikos Prezidento miestų ir rajonų rinkimų komisijų protokolus, Algirdas Brazauskas surinko 1 211 070 balsų, t. y. 60,1 procento visų dalyvavusiųjų, o Stasys Lozoraitis – 767 437 balsus, t. y. 38,1 procento. Rinkimus laimėjęs Algirdas Brazauskas buvo inauguruotas 1993 m. vasario 25 d.
Tiek apie prieš tris dešimtmečius įvykusius pirmuosius prezidento rinkimus atkurtoje laisvoje Lietuvoje byloja sausi skaičiai. Tuo metu, dabar net sunku patikėti, man buvo tik dvidešimt vieneri. Prisimenu vėlų ir šaltoką vasario vakarą, kai su bičiuliu pasiėmę šūsnį šviesaus atminimo S. Lozoraičio plakatų ir kibirėlį klijų su šepečiu vaikščiojome po aptemusius Veisiejus ir ant skelbimų lentų šalia AMB atvaizdų kabinome S. Lozoraičio portretus. Kokie niūrūs buvo laikai mano gimtajame miestelyje, kad niekas, išskyrus du vaikinukus, neišdrįso iškabinti laisvojo pasaulio atstovo S. Lozoraičio nuotraukų… Tie atvaizdai ilgai nekabėjo, nes jau kitą dieną vietinių komunistėlių buvo nuplėšti. Įsivaizduoju, kaip jie tada suko galvas, kas gi išdrįso pokomunistinėje (vis dėlto sakyčiau, dar komunistinėje) aplinkoje taip pasielgti.
Nors dabar A. Brazauskas neretai vaizduojamas kažkokiu ypatingu išminčiumi, už kurio tauta jautėsi kaip už mūro, jo pergalė prezidento rinkimuose tebuvo tęsinys liūdnų įvykių Lietuvoje, kurie prasidėjo 1992 m. rudenį, kai rinkimus į Seimą laimėjo LDDP (Lietuvos demokratinė darbo partija), kuri nedaug skyrėsi nuo Lietuvos komunistų partijos. Po A. Brazausko pergalės buvę komunistai vėl pakėlė galvas ir pradėjo mūsų valstybėje tvarkytis, kaip nori. Kaip žinoma, buvusių komunistų nebūna, jeigu jau kartą tokiu tapai, tai ir liksi juo visą gyvenimą, o ką jau bekalbėti apie A. Brazauską – LKP CK I sekretorių. Visa laimė, kad jis Sąjūdžio metu neužėmė V. Landsbergio posto, nes nepriklausomybę būtume matę kaip savo ausis be veidrodžio. Visi gerai prisimename, kaip auštant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui AMB kalbėjo, kad nereikia skubėti su Lietuvos nepriklausomybe nuo Maskvos ir laikytis taktikos step by step (angl. žingsnis po žingsnio, o lietuviškai „Stepas paskui Stepą“).
Visa laimė, kad 1996 m. Seimo rinkimus laimėjo konservatoriai, o 1998 m. mūsų tauta prezidentu išrinko S. Lozoraičio rinkimų štabo vadovą V. Adamkų. Pastarasis politinio elgesio ir kultūros standartus iškėlė į tokias aukštumas, kad vargu, ar kada nors jam kas nors prilygs.
