(3 dalis)
Kaip minėjau antroje straipsnio dalyje, Būdviečio klebonas kun. Juozapas Marčiukonis po žiauraus tardymo pasitraukė į pogrindį ir slapstėsi Sangrūdos valsčiaus Berezninkų kaime pas ūkininkus Knyzas. Tuo metu ūkyje šeimininkavo Katerina Knyzaitė. Iki 1944 m. pabaigos kartu su ja gyveno ir brolis Vincas, kuris padėjo jai darbuose. Sugrįžus sovietams, brolis buvo įskųstas, suimtas, nuteistas ir išvežtas į Vorkutlagą.
Knyzų ūkis buvo nedidelis – 14 ha žemės, bet tvarkingas. Be gyvenamojo namo, buvo kluonas, tvartas. Jų sodyba buvo apie 1 km nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos.
Katerina augino dvi dukteris – Oną ir Moniką. 1945 m. į jų sodybą atėjo Stasys Senda, besislapstantis nuo enkavėdistų ir stribų. Jis buvo gimęs Pristavonių kaime, bet negalėjo grįžti į gimtinę, nes sovietai stipriai saugojo sieną. Kurį laiką slaptai pagyvenęs Knyzų ūkyje, jis vedė vyresniąją Katerinos dukterį Moniką. Juodu sutuokė kunigas Juozas Marčiukonis. Turbūt todėl po 1949 m. rugpjūčio mėn. vykusio žiauraus tardymo kunigas drįso kreiptis į juos pagalbos.
Monika Knyzaitė pasakoja:
„1949 m. rugpjūčio mėnesį, jau po Žolinės atlaidų, vykusių rugpjūčio 14-tąją, atėjo pas mus iš Būdviečio Marytė Valukonytė ir perdavė klebono prašymą, kad pas jį į Būdvietį ateitų mano mama Katriutė (klebonas ją vadino maloniniu vardu). Mama nedelsdama nuėjo ir grįžusi mums papasakojo, kas atsitiko klebonui, kad vakar pas jį buvo atvažiavę enkavėdistai ir baisiai sumušę, davę vienos paros terminą apsigalvojimui. Klebonas buvo apkurtęs, vos galima buvo su juo susikalbėti. Jis paprašęs, kad Katriutė leistų pasislėpti savo ūkyje, nes kito tardymo jau neatlaikysiąs. Stasys Senda, Katriutės žentas, nors ir pats gyvendamas slaptai, nedvejodamas šitam kunigo prašymui pritarė ir pasakė: „Kas bus, tas bus, tegul eina slėptis pas mus.“
Vakarop pasikinkėm arklius, pasikrovėm į vežimą šieno ir išvažiavom į sutartą susitikimo vietą. Į Būdvietį pas kunigą važiuoti buvo pavojinga. Sutarta susitikti neprivažiavus Būdviečio, Miklausės kaime, tarp Surdoko ir Aleknavičių sodybų. Čia pat prie kelio augo alksnynėlis, į kurį žadėjo ateiti kunigas ir mūsų laukti. Privažiavę alksnyną stabtelėjome ir netoliese pamatėme mūsų lūkuriuojantį kunigą. Apsidairėme, ar nematyti pašalinių asmenų, ir pakvietėme kunigą į vežimą. Čia jis atsigulė, apdengėme jį šienu ir laimingai sugrįžome į savo sodybą.
Atrodo, kaip dabar jį matau. Išlipo iš vežimo, ant rankos persimetė savo pilką lietpaltį, pavaikščiojo po kluoną, apsidairė. „Kaip man čia ramu“, – pasakė. Aukštas, gražiai nuaugęs, stambus vyras, šviesūs plaukai, mėlynos akys.
Taigi sodyboje jau buvo du besislapstantys vyrai. Stasys, pas mus atėjęs beveik prieš ketverius metus, buvo įsirengęs gerą slėptuvę. Prie kluono buvo priestatas – pašiūrė. Joje po žemėmis ir įrengta slėptuvė. Į pašiūrę buvo galima patekti tik per kluoną. Šalinėje, prisišliejusioje prie pašiūrės, ir žiemą, ir vasarą laikėme prikrauto šieno. Gerai užslėpta perėja šiene vedė iki kluono sienos, kurią priėjus reikėdavo praskirti kelias lentas. Tik tada patekdavai į pašiūrę. Įėjimas į slėptuvę taip pat buvo pridengtas dangčiu. Jos sienos buvo iškaltos lentelėmis. Parsivežę kunigą padarėme dar vieną gultą. Slėptuvei apšildyti žiemą Stasys buvo susimūrijęs nedidelę krosnelę.
Ilgai neatidėliodami pasiūlėme kunigui lįsti į šią slėptuvę. Pagyvenęs pas mus jau po kelių mėnesių pamažu atsigavo, šiek tiek sumažėjo skausmai, pradėjo geriau girdėti. Jeigu sodyboje nebūdavo pašalinių asmenų, abu su Stasiu išlįsdavo į kluoną – čia pavaikščiodavo, pasimankštindavo, pakvėpuodavo grynesniu oru. Vasarą kluone jiems būdavo jaukiau. Esant tinkamų darbų, abu padirbėdavo.
1950 m. vasarą abu bloškė suvežtus į kluoną rugių pėdus. Tada mes kunigą pasvėrėme. Jis svėrė apie 115 kg. Matėsi, kad pastorėjo, atsirado daugiau riebalų. Apetito trūkumu nesiskundė. Dažniausiai išvirdavom barščių, bulvių. Kartais būdavo ir mėsiškų valgių. Sunkiausiais pokario metais maisto per daug neturėjome. Išmaitinti du įmitusius vyrus reikėdavo nemažai produktų. Jų parūpindavo klebono paslaptį žinoję parapijiečiai.
Iš Būdviečio į mūsų sodybą ateidavo Paulina Vilkelytė. Jai gerieji žmonės įduodavo atnešti maisto. Prisimenu Smolenskienę, kuri paskerdusi kiaulę visuomet atsiųsdavo šviežios kiaulienos. Retsykiais, prieš šventes, kunigas kartu su Stasiu išgerdavo po taurelę naminės. Buvau nupirkusi kortas. Sakė, kad lošdavo pasjansą.
Aš, būdama Būdvietyje ar kituose kaimuose, pasiklausydavau, ką žmonės kalba apie kunigo dingimą, ką kalba vietiniai valdininkai, stribai. Būdvietyje tuomet vyriausioji galva, lyg ir vietos „karaliukas“, buvo apylinkės pirmininkas Bronius Mickevičius. Jis sekdavo, kokie žmonės atvyksta į Būdvietį. Apie pašalinius pranešdavo milicijai arba į pasienio užkardą. Manau, kad apie kunigą jis nieko nežinojo.
Kunigui paprašius buvau nuėjusi pas Sangrūdos kleboną Vincentą Mieliauską ir jam viską papasakojau. Kaimynų reikėdavo saugotis, nes nežinojai, kas ką galvoja, iš kurio galima laukti išdavystės. Baisūs buvo laikai – reikėdavo saugotis net artimiausių kaimynų. Mūsų sodyboje yra buvę ir kratų. Dažniausiai krėsdavo pasienio sargybiniai. Bet, manau, jie ieškojo ne šitų dviejų vyrų, o sienos pažeidėjų. Kaip anksčiau minėjau, mūsų ūkis buvo prie pat pasienio zonos (prie sienos su Lenkija).
Kartą kaimynė Ažukienė užėjo į trobą ir pamačiusi, kiek daug mes bulvių priskutę, net nusistebėjo. Apie tai ir kaimynams papasakojo.
Į kluoną vyrams maistą nešdavom sudėję indus į kibirą. Taip buvo mažiau įtartina, jei kas pastebėtų. Daug yra visokių ūkiškų reikalų. Reikėdavo ir skalbti, o vyriškų skalbinių kieme nepadžiausi. Ir čia reikėdavo saugotis, bet įsigudrindavome – niekas nebuvo pastebėjęs.
Taip beslapstant vyrus sulaukėme 1950 metų rudens. Kunigas visuomet būdavo žvalus, geros nuotaikos, sveikatos sutrikimais lyg ir nesiskundė, mėgdavo pajuokauti. Kartą paprašė pašildyti vandens nusiprausti. Aš atsakiau, kad nešildysiu. Jis atsigręžė į šalia stovėjusią mamą ir sako, kad jam mama pašildysianti. „O tau, Monikute, va“. Ir parodė man špygą. Manau, kad kunigas nenorėjo mums pasakoti, slėpė jį graužusį nerimą, o gal ir skausmą. Nenorėjo mūsų jaudinti.
Rašė trumpus apsakymus, eilėraščius. Rašė pieštuku. Parūpindavom jam popieriaus. Beslapstomi prirašyti lapai sudrėko, dalis raidžių pranyko. Vėliau dalį lapelių su eilėraščiais perdaviau Būdvietyje klebonavusiam kun. Vaičeliūnui ir vieną bloknotą Sangrūdos klebonui Mieliauskui. Dar žinau, kad kunigo kūrybos yra pas Kunigiškienę, dabar gyvenančią Kalvarijoje.“[1]
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Kaluškevičius B. Juozapas Marčiukonis – kunigas, poetas, kankinys. „Terra Jatwezenorum“, 8 t., 1 d. Punsko „Aušros“ leidykla, 2016.
