Pirmoje straipsnio dalyje minėjau, kad Tamoševičiaus ir Landsbergio filmas buvo sukurtas remiantis tikra istorija, nors nuo tikrų įvykių jis labai nutolęs.
Iki galo nėra aišku, kaip buvo su tuo Kubilinsko užverbavimu. Šio straipsnio dalyje pateiksiu truputį kitokią faktų interpretaciją.
Iš Kubilinsko, jauno gabaus poeto, buvo atimti visi jam svarbiausi „žaisliukai“. Buvo išmestas iš universiteto, jaunųjų rašytojų sekcijos, užtrenktos leidyklų durys. Jis suprato, turįs ištaisyti padarytas „klaidas“.
1947 m. rudenį Kubilinskas rašo laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Literatūros ir meno propagandos skyriaus vedėjui Kaziui Pivoriūnui (kitur teigiama, jog pačiam Sniečkui). Laiške pareiškia norą reabilituotis už karo metais rašytus antisovietinius eilėraščius. Laiškas iš Centro komiteto persiunčiamas į MGB. Rusų saugumas pasinaudoja Kubilinsko pasiūlymu, kadangi rezistenciją lengviausia įveikti pasitelkus išdavikus.
K. Kubilinskas yra iškviečiamas į Vilnių. Čia jis priima I. Počkajaus sąlygas „reabilituotis“. Naujai užverbuotam agentui suteikiamas „Varno“ slapyvardis. Operacija, kurioje Kubilinskas turės likviduoti partizanus ir jų vadus, pavadinta „Kanibalai“. Išdavikas išsideri, kad mainais už sėkmingą bendradarbiavimą galės grįžti į universitetą, dirbti rašytojo darbą, bus paremtas materialiai. Vilniuje saugumas jį apmoko naudotis ginklu bei kitų kovos gudrybių. Užduočiai atlikti pagalbininku paskiria jam A. Skinkį (slapyvardis „Rytas“). Skinkys yra jo draugas, taip pat poetas.
Į Lynežerį Kubilinskas atvyksta 1947 m. rugpjūčio pabaigoje. Apsigyvena pas Akulavičius, kur gauna atskirą kambarį. Lynežery mokytojauja pradinėje mokyklėlėje, bendrauja su kaimo jaunimu, dainuojančiu ir jo sukurtas dainas.
Mokytoju poetu susidomi partizanų Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jis, nenujausdamas išdavystės, pakviečia Kubilinską į partizanų apdovanojimo šventę, siūlo jam pereiti į pogrindį. Šis, dėl mums žinomų priežasčių, nesutinka, prašo laiko apsispręsti.
Kubilinskas tampa partizanų štabo ryšininku, jam suteikiamas „Kapso“ slapyvardis. Kubilinsko draugas Skinkys taip pat įgyja partizanų pasitikėjimą (jis gauna slapyvardį „Vilnis“), patenka į partizanų Spaudos ir propagandos skyrių, kuriam vadovauja Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje[1] aptinkame daug įdomių įžvalgų.
1948 m. lapkričio 10 dieną Dzūkas užrašė:
„Garbiniuotasis poetas (Kapsas) neapsisprendžia likti pas mus. Jis galvoja ir galvoja, bet prieina prie to paties punkto – pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam brangus savas kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už Tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar Tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų. (…) Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį?
Bunkeryje visi miega. Tik aš vienas budžiu su savo nesibaigiančiomis svajonėmis. Mintys kaip paukščiai skraido, ir į krūtinę įsilieja karštos bangos…“
Lapkričio 12 dienos Dzūko užrašuose skaitome:
„Vakar beveik visą dieną pradiskutavome su Kapsu. Jis sakė nenorįs įstoti į mūsų eiles, bijodamas pražudyti savo šeimą. Deja, jo visi argumentai subyrėdavo, atsimušę į mūsų priekaištus. Jis, pavyzdžiui, sakėsi gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas. Įdomu, kaip būtų galima suderinti tą jo tikslą su tuo, jeigu jis, prisitaikęs prie dabartinės santvarkos, imtų šlovinti tėvą Staliną ir jo kolchozus? Kaipgi sąmoningoji tautos dalis galės žiūrėti paskiau į tokį poetą, kuris didžiausią mūsų tautos žmogžudį garbino tada, kai tauta kraujais plūdo. Žinoma, kai jam negrės joks pavojus ir nebus, sakysim, bolševikų, jie vėl giedos apie meilę, pasišventimą ir taip be galo. Visi jie tokie. Kai ateis laisvė, jie visi vėl taps patriotais ir išminčiais su savo ideologijom ir patarimais, tačiau, Tėvynei pavojuje esant, jie tegali tik niekingai ant kelių suklupti, baimingai dairytis, plaukti pasroviui, bet pasipriešinti neišdrįsta.
Kodėl jam gali būti šeima brangesnė už mūsų visų šeimas? Aš suprantu, ką reiškia motinos, brolių netekti. Bet juk reikia kam nors pasiaukoti! Vardan šventos kovos ir ateities turi tam tikra mūsų dalis ryžtis viskam, net mirčiai. Galbūt, šitomis aukomis bus pagrįstas geresnis ir šviesesnis Lietuvos gyvenimas. Galbūt, tos aukos pamokys ateinančias kartas, kaip reikia ginti tėviškę, būti vieningiems.
Abu poečiokai (Kapsas ir jo draugas) vakar skaitė savo kūrybą. Sunki, juoda kaip derva nuotaika trykšta iš kiekvienos jų eilėraščių eilutės. Tačiau viskas daugiausia sukasi apie individualius išgyvenimus, sielvartus. Nei vieno žodžio apie tai, kas žadintų jaunimą ir visą tautą ryžtingumui, nei vieno žodžio apie geresnio gyvenimo viltį, nei vieno žodžio apie kaimo didvyriškumą! Iš visų eilučių dvelkia miesčioniška sunki baimė, neviltis, desperacija. Ar su tokia kūryba galima tautą išjudinti, žadinti ir puoselėti Tėvynės meilės ugnį? Jeigu visi užsikrėstų tokiu pesimizmu, kas gi būtų? Savaime aišku, kad mūsų tautos padėtis yra be galo sunki, tačiau tai nereiškia, kad mes turime nuleisti beviltiškai rankas. Bolševikams tokių defetistinių nuotaikų skleidimas tik patarnauja. Žmonės kurį laiką nusimena, o paskui palengva ir taikytis pradeda. Galingas yra tas, kuris varge sugeba dainą niūniuoti. Šimtą kartų teisybė juk tai, kad Maironis, V. Kudirka ir kiti pažadino mūsų tautą iš amžių miego.
Kokios idėjos Kapso galvoje švilpauja, aš nesuprantu. Jis svaičioja išeisiąs į literatūrą. Bet kaipgi tu į ją išeisi, jeigu dabar į savo sielą leidi kažkokio mėšlo pridrėbti? Pagaliau kokia nauda iš tavo kūrybos, jeigu tu ne dabar galingu žodžiu tėviškės vargus iškelsi, bet tada, kada visi bus laisvi. Tada daug kas sugebės rašyti ir kalbėti. Bet štai dabar išeik su savo kūryba, kada kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje viešpatauja mirtis ir kančia! Aš manau, kad Kapsas vis tik ne tiek savo kūrybą, kiek savo gyvybę brangina. Jeigu medinėmis kulkomis šaudytų, išeitų ir jis. Bet dabar kaipgi išeisi, kad užmušti gali…(…)
Kapsas ir Vilnis dažnai šitaip tvirtina: štai, girdi, pražuvo Antanas Miškinis, ir kas iš to. Būtų geriau sėdėjęs ramiai ir laukęs, tai bent būtų ką parašęs, o dabar praeis daug metų, kol Lietuvai gims antras toks A. Miškinis. Bet Kapsas su Vilnim pamiršo, kad šitas žuvęs Miškinis tapo mums dar brangesnis. Jo pavyzdys liks amžinai šviečiančia žvaigžde, kuri ir ateinančiom kartom švies ir minės, kaip reikia gintis nuo užpuolikų. Tai gyvas pavyzdys. (…)
Kas būtų, jeigu niekas nenorėtų pasiaukoti? Kas būtų iš tokios Laisvės, jeigu ji būtų gaunama be kruvinų aukų? Tada niekas nemokėtų jos vertinti ir ginti. Kas pagaliau užgrūdintų tautą, jos valią ir kas sudarytų tautos charakterį? Ši kova bus skaudi pamoka ateičiai. Iš jos reikės daug pasimokyti. Ši kova mums rodo, ką lietuvis turi ir ko jam dar trūksta, kas yra ugdytina ir kas šalintina.“
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje išsakytos mintys ir tada, ir šiandien yra labai aktualios.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Dainavos apygardos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis pusę amžiaus išgulėjo buvusiame KGB archyve Vilniuje. 2002 m. jį publikavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniuje.
Lazdijų laisvės kovų muziejaus pagrindinė citata yra išDzūko dienoraščio. Stipru