„Poetas“. Tamoševičiaus ir Landsbergio filmą pažiūrėjus (2 dalis)

(Tęsinys)

Galima tik sveikinti Giedrių Tamoševičių ir Vytautą V. Landsbergį, filmo „Poetas“ režisierius, už pasirinktą tokią nelengvą ir šiandien reikalingą temą. Filmas meninis, todėl, kad jis ne kartą, ne du prasilenkia su tikrais įvykiais, reikšti priekaištų jo autoriams gal ir nereikėtų.

Pagrindinis filmo personažas Kostas Skinkys, talentingas rašytojas, už antisovietinę kūrybą vokiečių okupacijos metu sovietų pašalintas iš tarybinių rašytojų sąjungos ir universiteto, atvyksta į mažą miestelį dirbti mokytoju. Mokyklos bibliotekoje sutinka savo buvusią meilę Julę, kuri, kaip vėliau išaiškėja, yra glaudžiai susijusi su vietiniais partizanais.

Kubilinskas susisiekia su Dainavos miškuose veikiančiais partizanais ir įgyja jų pasitikėjimą.

Kaip jau minėta pirmoje straipsnio dalyje, filme vaizduojamas Kostas Skinkys yra dviejų MGB agentų – Kosto Kubilinsko ir Adolfo Skinkio – prototipas. Jiedu 1949 m. kovo 7 d. partizanų bunkeryje nušovė miegantį Benediktą Labėną-Kariūną, laikinai ėjusį Dainavos partizanų apygardos vado pareigas, o po to nukulniavę į Alytų, prie partizanų slėptuvių atvedė sovietų kariuomenę.

Ši istorija yra ganėtinai komplikuota. Anot vienų šaltinių, MGB užverbavo Kubilinską 1946 m. ir pasiuntė jį mokytojauti į Lynežerio pradžios mokyklą, pasak kitų, Kubilinskas, bijodamas represijų, savo noru nuvyko į šį atokų kaimą, Lynežerį, kur buvo saugumo užverbuotas.

Remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paviešintais dokumentais, Lynežeryje Kubilinskas ieškojo ryšių su partizanais. Partizanai greitai išsiaiškino jo sovietinę kūrybą. Tačiau poetas įtikino miško brolius, kad sovietinius eilėraščius buvo priverstas rašyti. Parodė jiems straipsnius, kuriuose rusai jį kaltina nacionalizmu.

Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas pakvietė Kubilinską į partizanų apdovanojimo šventę, pasiūlė pereiti į jų gretas. Kubilinskas, planuodamas išdavystę ir žmogžudystę, sutiko būti partizanų štabo ryšininku.

Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paviešintų dokumentų žinome, kad Kubilinskas, gyvendamas Lynežeryje, parašė laišką LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, siūlydamas savo paslaugas, likviduojant „banditų gaują“. Šis laišką persiuntė MGB 2-ojo skyriaus viršininkui plk. I. Počkajui. Jei taip buvo, išeitų, jog K. Kubilinskas buvęs užverbuotas ir gavęs slapyvardį „Varnas“ 1947 m. rudenį. Yra ir kita įvykių versija, bet apie ją vėliau.

Saugumas Kubilinskui pažadėjo, kad mainais už bendradarbiavimą jis galėsiąs grįžti į universitetą, dirbti rašytoju, gausiąs materialinę paramą.

K. Kubilinskui už viską labiau svarbi buvo jo kūryba. Jo literatūrinis talentas atsiskleidė dar jaunystėje. Jo eiles spausdino „Šaltinėlis“, „Žvaigždutė“, „Žiburėlis“, „Ateities spinduliai“. 1940-aisiais Kubilinskas nepuolė sveikinti okupacinės sovietų armijos, nešlovino naujos santvarkos, kaip tai padarė Nėris ir Cvirka. Pogrindiniuose ateitininkų laikraštėliuose publikavo satyrinius, antisovietinius kūrinius.

Kubilinskas rašė tai, kas tuomet buvo „madinga“. Vokiečių okupacijos metais jis šaipėsi iš žydų, Markso, Stalino Sovietų Sąjungos, nevengė antisemitinių motyvų. Frontui artėjant, nenorėjo trauktis į Vakarus, o dėl literatūrinės karjeros buvo pasiryžęs sudaryti sandėrį net su pačiu velniu.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Kubilinskas „atsivertė“ ir pradėjo šlovinti naująją santvarką. Įsidarbino „Komjaunimo tiesoje“, tapo Jaunųjų poetų sekcijos pirmininku, rašė prosovietinius eilėraščius.

Kelią į karjerą jam pastojo žmonių pavydas. Jaunas Kalvarijos poetas Leonas Stepanauskas, pavydėdamas Kubilinskui sėkmės, paskundė saugumui, kad vokiečių okupacijos metais Kubilinskas rašė ir spausdino antibolševikinius eilėraščius. Saugumas iš karto tuo pasinaudojo, šantažu bei suinteresuotumu poetą užverbavo, duodamas jam Varno slapyvardį. Kad Varnas būtų sukalbamesnis, spaudoje apkaltino jį nacionalizmu, pašalino iš universiteto, Jaunųjų poetų sekcijos, užtrenkė leidyklų ir redakcijų duris. Kubilinskas sutiko „reabilituotis“. Jam buvo pavesta demaskuoti Dainavos apygardos partizanus ir nužudyti jų vadus. Šią užduotį Kubilinskas priėmė su di­džiau­siu en­tu­ziaz­mu. Pasak jo, „įvyk­dy­ti už­duo­tį jis ga­li tik pats, lik­vi­duo­da­mas Va­na­gą ir jo ap­lin­ki­nius.“

1949 metų ko­vo 7-ąją, ke­liems par­ti­za­nams iš­vy­kus ins­pek­tuo­ti apy­gar­dos, šta­bo bun­ke­ry­je li­ko du iš­da­vi­kai (K. Kubilinskas ir A. Skinkis) ir apy­gar­dos va­do par­ei­gas ėjęs poe­tas Be­nys La­bė­nas-Ka­riū­nas. Apie tai, kas buvo toliau, tegul kalba sovietų saugumo dokumentai.

„Kai Ka­riū­nas at­si­gu­lė mie­go­ti, Var­nas ir Ry­tas raš­te­liais (ku­riuos su­de­gi­no) su­si­kal­bė­jo as­me­niš­kai lik­vi­duo­ti apy­gar­dos va­dą Ka­riū­ną. Jei Var­nas iš anks­to bū­tų ži­no­jęs, kad pir­ma­die­nį jo ne­iš­leis, bū­tų šau­dęs ne­sis­kai­ty­da­mas nei su ap­lin­ky­bė­mis, nei kiek jų ten yra, nes jo ne­rvai taip bu­vo iš­se­kin­ti, kad jam vis­kas bu­vo vis tiek. To­dėl, kai bun­ke­ry­je li­ko vie­nas Ka­riū­nas, Var­nas taip grei­tai jį nu­šo­vė, kad Ry­tas ne­spė­jo at­sik­vo­šė­ti. Ry­tas po Var­no šū­vio ins­tink­ty­viai pa­kar­to­jo šū­vį. Var­nas iš­šo­vė dar tre­čią kar­tą ir, ati­da­rę liu­ką, o pa­skui už­da­rę ir už­mas­ka­vę, jie pa­bė­go.

Lik­vi­da­vę Ka­riū­ną, agen­tai nu­ėjo į Aly­tų, o po to su ka­riuo­me­nės ir ope­ra­ty­vi­nių dar­buo­to­jų gru­pe grį­žo į bun­ke­rių ra­jo­ną ir at­ve­dė ka­riuo­me­nę prie Žai­bo bun­ke­rio, tiks­liai nu­ro­dė liu­ką ir da­ly­va­vo ope­ra­ci­jo­je. Šia­me bun­ke­ry­je bu­vo už­muš­ti 6 ban­di­tai. Tę­siant ope­ra­ci­ją ko­vo 7–9 die­no­mis Laz­di­jų, Va­rė­nos ir Prie­nų aps­kri­ty­se su­reng­tos ka­ri­nės ak­ci­jos, ku­rių re­zul­ta­te 15 ban­di­tų su­nai­kin­ta ir 3 pa­im­ti gy­vi.“

Kubilinskui už žmogžudystę gausiai atsilyginta. Gavo pinigų, bu­tą Vilniuje, dar­bą redakcijose, jo ei­lės vėl buvo spaus­di­namos.

 (Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl