Dr. Algimanto Katiliaus knyga „JONAS TOTORAITIS MIC: biografija ir veikla“
Apie Joną Totoraitį reikėtų rašyti ne tik, kad jis Lietuvos kunigas. Jis istorikas, mokytojas, visuomenininkas, kraštotyrininkas, Seinų kunigų seminarijos ir Fribūro universiteto absolventas, vienuolis, Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis, lietuviškų mokyklų steigėjas, Seinų „Žiburio“ gimnazijos direktorius…
Neseniai dienos šviesą išvydo Lietuvos istoriko dr. Algimanto Katiliaus knyga apie J. Totoraitį. Tai dar vienas nepaprastai reikšmingas A. Katiliaus darbas, iš kurio daugiau sužinosime apie Lietuvos ir tuo pačiu mūsų – Sūduvos ir Suvalkų krašto praeitį. Knyga pavadinta „JONAS TOTORAITIS MIC: biografija ir veikla“.
Nesu tiek kompetentingas, kad rašyčiau knygos recenziją, tačiau noriu ją pristatyti ir kartu pasidžiaugti, jog žingsnis po žingsnio vis daugiau sužinome apie mūsų istoriją ir ypač apie vadinamąjį Seinų lietuvių „aukso amžių“, kuomet šiame krašte vyko lietuvių tautinis atgimimas, kurio skleidėjai žymiai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Gal ne visi turėsite progą paskaityti naujai išleistą knygą, todėl pabandysiu atpasakoti, kokius šaltinius, ypač susijusius su Seinų praeitimi, A. Katiliui pavyko surasti ir kaip jis aprašė J. Totoraičio gyvenimą bei veiklą. Per šią prizmę juk atsiveria viso krašto istorija.
Kol parašysiu apie naujai išleistos knygos reikšmę, keliais sakiniais noriu paminėti patį J. Totoraitį, kad paprasčiau būtų suvokti knygos autoriaus A. Katiliaus intencijas. J. Totoraitis gimė 1872 m. Bliuviškiuose, Griškabūdžio valsčiuje. 1890–1895 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Kelerius metus ėjo Daukšių parapijos vikaro pareigas. Nuo pat jaunystės domėjosi istorija, rinko etnografinę medžiagą, tyrinėjo istorijos šaltinius. 1899–1904 m. gavęs Seinų vyskupo Antano Baranausko pritarimą, slapta, kita pavarde, studijavo Fribūro universitete. Ten gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą tęsė sielovados darbą, istorijos tyrinėjimus, užsiėmė visuomeniniu darbu. Seinuose dirbo „Šaltinio“ redakcijoje, o 1910 m. slapta įstojo į marijonų vienuoliją. 1911 m. Seinų kunigų seminarijoje pradėjo eiti dvasios tėvo pareigas. 1923–1937 m. buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Marijampolėje įsteigė Marijonų gimnaziją ir ėjo direktoriaus pareigas. Parašė daug straipsnių, ypač istorijos temomis. Žymiausiame savo veikale „Sūduvos Suvalkijos istorija“ naudojosi ne tik paskelbtais istorijos šaltiniais, bet atrado daug naujų, iki tol nežinomų. Jis laikomas regioninės istoriografijos Lietuvoje pradininku. Mirė 1941 m. birželio 21 d. Bliuviškiuose, Griškabūdžio valsčiuje. Palaidotas Marijampolės senosiose kapinėse.
Išsamiau šią iškilią asmenybę jau minėtoje knygoje pristatė A. Katilius. Tad noriu paminėti svarbesnius, o kai kam gal ir nežinomus faktus apie J. Totoraičio darbus ir idėjas.
Knyga „JONAS TOTORAITIS MIC: biografija ir veikla“ padalyta į 14 skyrių bei papildyta priedais. Reikšminga, kad joje publikuojami J. Totoraičio laiškai, kurie nepaprastai praturtina veikalą. Skaitytojas pats gali pajusti ano meto nuotaikas, J. Totoraičio požiūrį vienu ar kitu klausimu. Mums ypatingai svarbu, kad knygos autorius paskelbė 1912–1914 metais rašytus laiškus Jurgiui Matulaičiui. Jie rašyti tuo metu, kai J. Totoraitis dirbo Seinų kunigų seminarijoje. Laiškai atskleidžia lietuvių ir lenkų tarpusavio santykių dinamiką mūsų krašte prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai buvo tas laikmetis, kada artėjo lemiamas momentas, kai turėjo būti sprendžiamas šio krašto politinės priklausomybės klausimas. Tų pokyčių nuotaikos juntamos Seinų kunigų seminarijoje, dėl ko J. Totoraitis dažnai sielvartavo. Jis jautėsi vienišas ir bejėgis ką nors pakeisti. Manė, kad lietuvių ir lenkų nesutarimai tęsis dar labai ilgai. Beje, jo tuo metu išsakyti samprotavimai labai aktualūs ir šiandien.
A. Katilius surašė J. Totoraičio biografiją ir pristatė jo nuveiktus darbus įvairiais gyvenimo tarpsniais, tačiau mes, gyvenantys Suvalkų krašte, skaitydami šį veikalą, visų pirma atrandame jame savo krašto XIX–XX a. sandūros istorijos aprašymą. Taigi drįstu sakyti, kad A. Katilius, rašydamas apie J. Totoraitį, sąmoningai nepagailėjo parodyti platesnį vaizdą, atliko papildomą darbą ir praplėtė mūsų žinojimą, kas tuo metu vyko Seinų kunigų seminarijoje, kokios nuotaikos vyravo parapijose, kaip organizuota lietuviška leidyba po spaudos laisvės atgavimo 1904 m. arba kaip Seinuose atsirado „Šaltinis“.
J. Totoraitis – Seinų kunigų seminarijos absolventas. Knygoje užsimenama ne tik apie jo mokslus Seinuose, bet ir aprašomos čia vyravusios nuotaikos, profesūros požiūris į tautinius klausimus.
J. Totoraitis taip pat Fribūro universiteto Šveicarijoje absolventas. Jo studijas vainikavo daktaro disertacija apie karalių Mindaugą. Fribūro universiteto Šveicarijoje vardą ir anksčiau buvome girdėję. Žinojome, kad jame studijavo Seinų kunigų seminarijos absolventai. A. Katilius praplečia žinias apie šio universiteto reikšmę lietuviams. Pirmieji studentai iš Lietuvos Fribūro universitete pasirodė 1895 metais. Tai buvo Seinų vyskupijos kunigai. Universitetas juos priimdavo netikromis pavardėmis, kadangi Rusijos imperijos valdžia drausdavo vykti studijuoti Vakarų Europos universitetuose. Pasus išduodavo, jeigu studentų vykimo tikslas buvo – „gydytis“. Tuo ir pasinaudodavo kunigai. Kaip mini A. Katilius, nuo 1883 iki 1901 m. aštuoniolika Seinų kunigų seminarijos auklėtinių išvyko į Šveicariją „gydytis“. Tarp jų buvo ir J. Totoraitis. Fribūre jis pasivadino Jonu Norumi. Įdomu, jog knygoje pabrėžiama, kad vyskupas Antanas Baranauskas palankiai žiūrėjo į kunigų (slaptas) studijas Vakarų Europoje ir stengdavosi jiems padėti išvykti. Minima ir tai, kad šiame universitete taip pat nepavyko išvengti lietuvių ir lenkų nesutarimų, mat lenkai buvo neblogai organizuoti ir stengėsi gan stipriai plėtoti savo tautinę veiklą. Taip pat lietuviai svetimšalių apsuptyje bandė burtis. J. Totoraitis minimas kaip vienas aktyviausių Fribūro universiteto lietuvių studentų. Jis šiame universitete vokiečių kalba apsigynė disertaciją apie karalių Mindaugą ir buvo pirmas lietuvis, apgynęs istorijos daktaro disertaciją iš Lietuvos istorijos.
A. Katilius savo veikale naudojasi gausiais istorijos šaltiniais.
J. Totoraičio rašyti laiškai ir gaunami atsakymai leidžia labiau suprasti ano meto nuotaikas ir idėjas, kurios gimdavo lietuvių inteligentų galvose. J. Totoraitis susirašinėdavo su J. Basanavičiumi, J. Matulaičiu, Pr. Būčiu ir daugeliu kitų, kuriems rūpėjo Lietuvos likimas, jos mokslas, žemės ūkis, kultūrinis atgimimas, istorijos tyrimai.
J. Totoraitis dalyvavo svarbiausiame Lietuvos XX a. pradžios politiniame įvykyje – Didžiajame Vilniaus seime. Ten jis suprato, kaip rašo knygos autorius, kad lietuviai dvasininkai turi aktyviau veikti ir siekti ginti lietuvių tautos interesus, remtis krikščioniškomis vertybėmis. Knygoje rodomas Daukšių parapijos pavyzdys, kur, pasak Totoraičio, plito žalingos lietuviams socialdemokratų idėjos. Todėl kunigų tikslas buvo skatinti raštingumą, atsigręžimą į savąją istoriją. Aiškinta, kad emigracija į Ameriką nėra geras dalykas, tačiau jeigu taip nutinka, reikia mokytis rašyti ir skaityti, kad gebėtum palaikyti ryšį su emigravusiais giminaičiais. Daukšių parapijoje J. Totoraitis pradeda rinkti etnografinę medžiagą, Šunskuose užsiima visuomeniniais reikalais, įsteigia „Žiburio“ draugijos skyrių, moko ūkininkauti.
Vienas knygos skyrius skirtas J. Totoraičio idėjoms ir sumanymams. Ne viską jam pavyko įgyvendinti, tačiau žiūrint iš šių dienų perspektyvos jis gerai suprato, kas atgimstančiai Lietuvai ypatingai svarbu. Siūlė kuo skubiau steigti Lietuvos istorijos tyrinėjimo draugiją (1907 m. po ilgų diskusijų ir J. Basanavičiui siūlant įsteigta Lietuvos mokslų draugija), manė, kad būtina Užnemunėje įkurti žemės ūkio mokyklą, organizuoti kunigų susivienijimą, Vilniuje steigti universitetą, užsiimti kaimo ir mažų miestelių jaunimo reikalais. Totoraitis rašė: „Man rūpėjo agitacija – sujudinti, sukurstyti ir paraginti prie darbo.“ A. Katilius pažymi, kad J. Totoraitis dažnai remdavosi žiniomis, kurias įgijo studijuodamas užsienyje, naudojosi Vakarų Europos mokslininkų metodologiniais šaltiniais. Beje, iš jo sukurtų rašytinių šaltinių matyti, jog kai pradėjo dirbti Seinų kunigų seminarijoje dvasios tėvu, susilaukdavo kritikos iš (prolenkiškos) seminarijos vadovybės, kad ruošdamasis darbui su klierikais remiasi vokiečių ar prancūzų, o ne lotynų ar lenkų kalba rašyta literatūra. Perskaitęs A. Katiliaus veikalą pažymėsiu tik vieną mums šiandien itin aktualų klausimą, kuris krenta į akis. Anuomet, prieš šimtą metų, visur pažymima, kad steigiant vieną ar kitą lietuvišką draugiją visada įstatuose atsirasdavęs įrašas, jog norint tapti jos nariu ir naudotis dalyvavimo joje privilegija (pvz., skolintis knygas, turėti balso teisę…) reikia sumokėti mėnesinį ar metinį mokestį.
J. Totoraitis Seinų „Šaltinio“ redakcijoje dirbo vos tris mėnesius. Jam šis darbas nebuvo mielas. Vengė įsitraukti į politiką, o XX a. pradžioje, būnant lietuviškos spaudos talkininku, sudėtinga buvo to išvengti. Anot A. Katiliaus, jis mielai ėmėsi kalendorių paprastiems kaimo gyventojams rengimo. Visų „Žiburio“ kalendorių 1908–1917 m. rengėjas buvo J. Totoraitis. Reikia pabrėžti, kad jo bendradarbiavimas su lietuviška spauda, kaip pažymi A. Katilius, prasidėjo nuo studijų Fribūro universitete metų ir tęsėsi iki gyvenimo pabaigos. J. Totoraitis daugiausia rašė istoriniais, visuomeniniais ir religiniais klausimais. Būdamas istorikas, daugiausia parašė straipsnių istorijos temomis, bendradarbiavo su keliolika redakcijų.
Istoriko darbą J. Totoraitis tęsė kurį laiką gyvendamas Sankt Peterburge. Rinko medžiagą Lietuvos atgimimo istorijai. Domėjosi Sankt Peterburgo lietuvių padėtimi. Gyvenimas šiame mieste leido susipažinti su ten saugomais istorijos šaltiniais, kas labai pravertė Totoraičiui istoriko darbe.
Jo, kaip dvasininko, gyvenimą kardinaliai pakeitė tapimas slaptu atnaujintos marijonų vienuolijos vienuoliu. Viešą vienuolinį gyvenimą J. Totoraitis susiejo su Marijampolės marijonų vienuolynu. A. Katilius šį jo gyvenimo tarpsnį knygoje pristato atskirame skyriuje, tačiau aš šiame straipsnyje plačiau jo neminėsiu. Mus domina J. Totoraičio pedagoginio darbo Seinų kunigų seminarijoje pradžia.
1911 m. J. Totoraitis Seinų kunigų seminarijoje pradėjo eiti dvasios tėvo pareigas. A. Katilius nagrinėja jo susirašinėjimą su J. Matulaičiu ir Pr. Būčiu (Seinų kunigų seminarijos auklėtiniu). Kaip laiškuose mini pats J. Totoraitis, Seinuose jis turėjo daug darbo. Nemažai laiko privalėdavo skirti tiesioginėms pareigoms seminarijoje, darbui su klierikais. Tačiau laiškuose užsimena, jog jautėsi vienišas. Matė vis gilėjantį lietuvių ir lenkų tarpusavio konfliktą ir eidamas dvasios tėvo pareigas jautėsi bejėgis jį išspręsti.
„Neapykanta tarp lietuvių ir lenkų yra arši“, – rašė. Stengėsi išlikti neutralus tautiniais klausimais, tačiau laiškuose savo bičiuliams aiškiai pabrėždavo, jog lenkų ir lietuvių teisės Seinų kunigų seminarijoje nėra lygios. Lietuviai buvo skriaudžiami ir dėl tautinių motyvų dažnai šalinami iš seminarijos. Jis dėl to labai sielvartavo. Ypatingai jam buvę skaudu, kai seminariją turėdavo palikti gabūs, lietuviškumui ir krikščionių tikėjimui neabejingi klierikai. Kita vertus, darbas Seinuose buvo reikšmingas J. Totoraičio gyvenimo etapas – formavo jo, kaip kunigo ir lietuvio, pasaulėžiūrą. Jis ir toliau domėjosi istorija, nagrinėjo istorijos šaltinius, bendradarbiavo su lietuviška (taip pat leidžiama Seinuose) spauda, palaikė ryšius su J. Basanavičiumi ir kitais lietuviais inteligentais, kaupė istorinę medžiagą. A. Katilius savo veikale neužsimena apie J. Totoraičio bendravimą su Seinų lietuviais pasauliečiais. Gal tiesiog tai sunku aptikti istorijos šaltiniuose, tačiau ši informacija būtų itin svarbi vertinant, kiek lietuviška veikla Seinuose buvo susijusi vien su bažnytinėmis institucijomis ir kaip joje dalyvavo pasauliečiai – lietuviai inteligentai.
J. Totoraitis pasižymėjo taip pat kaip mokinių vertinamas pedagogas. Jo mokytojo darbas pirmiausia susijęs su dviem „Žiburio“ draugijos gimnazijomis. Mokytojavo Seinuose ir Marijampolėje. Reikia pažymėti, kad aktyviai veikė „Žiburio“ draugijoje, ėjo pareigas jos valdyboje, todėl neišvengiamai dalyvavo gimnazijų kūrime.
A. Katilius pateikia informacijos apie Seinų lietuvių „Žiburio“ gimnaziją, todėl ir norisi šiek tiek plačiau šį tarpsnį paminėti. Juk taip įtvirtinamas šiuo metu veikiančios Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos (įkurtos 2005 m.) pamatas. Seinų „Žiburio“ gimnazijos veikla prasidėjo 1918 m. sausio 15 d. iškilmingomis pamaldomis Seinų katedroje. Beje, ir dabartinėje „Žiburio“ mokykloje kiekvienais metais šios tradicijos laikomasi. 1918 m. į gimnaziją priimti 59 mokiniai iš Seinų ir apylinkių. Buvo sukomplektuota pirmoji klasė. Gimnazijos direktoriumi paskirtas dr. J. Totoraitis. Mokykla įsikūrė Kapų gatvėje, Abramavičiaus namuose. 1918 m. rugsėjo 2 d. pradėjo veikti lygiagreti klasė, kurioje mokėsi 43 mokiniai (berniukai ir mergaitės). Pirmuosius mokslo metus baigė 86 mokiniai. Antruosius mokslo metus pradėjo 97 mokiniai. Nuo naujųjų mokslo metų pradžios pasikeitė direktorius.
J. Totoraitis išvyko į Marijampolę, o direktoriumi paskirtas dr. Motiejus Gustaitis. 1919 m. rugpjūčio 16 d. prasidėjo mokslas „Žiburio“ berniukų ir mergaičių gimnazijose. Mergaičių gimnazija atidaryta 1919 m. balandžio 28 d. Mokinių skaičius gimnazijose labai sparčiai augo, tačiau darbas truko neilgai. 1919 m. rugpjūčio 23 d. lenkams užėmus Seinus, jis nutrūko.
Kaip pažymi A. Katilius, J. Totoraitis Seinuose neužsiėmė vien pedagoginiu darbu, bet taip pat visuomenine veikla. Jo iniciatyva buvo įkurta ateitininkų kuopa, jis ragino mokinius aktyviai reikštis visuomeniniame gyvenime. Deja, Seinuose dirbo neilgai. Vos pradėjus čia veikti „Žiburio“ gimnazijai, išvyko į Marijampolę. Dirbdamas Marijampolėje, pradėjo rašyti vadovėlius. Manė, kad lietuvių švietimas tai pats svarbiausias būdas siekti valstybės atkūrimo ir sustiprėjimo. Įsteigus Marijampolės marijonų gimnaziją, tapo jos direktoriumi. Ji greit buvo priskiriama elitinėms. Kandidatams į šią gimnaziją J. Totoraitis sakydavo: „Rengtis į ją patarčiau, tik jei Tamsta esi labai gabus ir labai darbštus, jei gabumai vidutiniai, neverta nė pradėti.“
Lietuvių švietimą organizuojant reikėjo daug pastangų ir neretai spręsti fundamentalias problemas. Dar 1917 m. rugsėjo 18–22 d. J. Totoraitis, dalyvaudamas Vilniaus konferencijoje, kurioje svarstytas Lietuvos valstybės atkūrimas, kartu su kitais kunigais nusprendė stengtis, kad būtų kuriamos lietuviškos gimnazijos. Tai kėlė daug rūpesčių – tiek finansinių, tiek teisinių. „Žiburio“ draugijos įkurtos gimnazijos buvo privačios. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Žiburio“ draugijai kilo dilema – ar reikia privačiose rankose laikyti katalikiškas gimnazijas, ar perduoti atkurtos valstybės žinion ir tokiu būdu palengvinti išlaikymo naštą. 1919 m. liepos 1 d. gimnazijos tapo valstybinėmis.
J. Totoraitis dirbo taip pat Lietuvos universitete Kaune, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Dėstė istorijos dalykus. A. Katilius savo veikale aprašo pastangas įkurti Lietuvos universitetą Kaune. Po 1920 m. karinių veiksmų ir Vilniaus prijungimo prie Lenkijos reikalai komplikavosi, reikėjo ieškoti alternatyvos ir bent kuriam laikui valstybės gyvenimo centrą su visomis institucijomis perkelti į laikinąją sostinę – Kauną. Plačiau apie tai nerašysiu, tačiau – kaip pabrėžia A. Katilius – tai nebuvo lengvas J. Totoraičiui laiko tarpas. Jis turėjo derinti savo darbą universitete Kaune, gimnazijoje ir vienuolijoje Marijampolėje. Dėstė universitete iki 1937 m. Mokėdamas lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, rusų ir lenkų kalbas, matyt, nemažai prisidėjo perteikiant žinias Lietuvos akademiniam jaunimui. Verta vien priminti, kad dirbdamas universitete spėjo parašyti šešias knygas, tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu mokslininku. Baigęs dirbti universitete, išvyko į Vatikano archyvą, kur rinko medžiagą, susijusią su Lietuvos istorija, siuntė ją į Lietuvą ir pats rengė publikacijas.
Turtingas J. Totoraičio rankraštinis palikimas. Jo rankraščius galima rasti įvairiuose Lietuvos muziejuose, universitetuose, bibliotekose. A. Katilius teigia, kad J. Totoraitis rimtai ruošėsi, tačiau nespėjo parašyti „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrosios dalies (nors pažymi, kad šį teiginį ateityje gali paneigti archyviniai atradimai).
A. Katiliaus darbas, kuriame pateikiama J. Totoraičio biografija ir aprašomi darbai, svarbus keliais aspektais. Mums, gyvenantiems Sūduvoje – Suvalkijoje, primena apie šio krašto sudėtingą, bet garbingą praeitį, leidžia pajusti to meto dvasią ir geriau suprasti, kaip ir kodėl XIX–XX a. sandūroje šiame krašte formavosi lietuvių tautinis atgimimas ir su kokiomis kliūtimis ano meto lietuviai inteligentai susidurdavo. Knyga nepaprastai vertinga ir todėl, kad autorius kruopščiai išanalizavo istorijos šaltinius. Darbe pateikiama ne tik J. Totoraičio bibliografija, čia taip pat chronologiškai sudėliotos nuorodos į jo parašytas monografijas, paskaitas, vadovėlius, straipsnius ir studijas. Tai labai palengvins istorikų, kurie tęs tyrimus šiomis temomis, darbą. Dar vienas itin įdomus priedas – tai laiškai, rašyti Jurgiui Matulaičiui (knygoje spausdinami šeši Totoraičio Seinuose jam rašyti laiškai) ir Kazimierui Aloyzui Matulaičiui MIC. Vieną jų, kurio A. Katilius pateikia tik ištraukas, ateityje vertėtų plačiau panagrinėti, kadangi J. Totoraičio išsakytos mintys nepaprastai aktualios ir šiais laikais, praėjus daugiau kaip šimtui metų. Tai 1912 m. rašytas laiškas Jurgiui Matulaičiui, kuriame jis nagrinėja lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius ir samprotauja, kas trukdo šimtmečiais deklaruojamą meilę paversti paprastu, bet pagarba vieni kitiems grįstu bendradarbiavimu. Reikėtų kritiškai vertinti J. Totoraičio mintis (praėjo daugiau kaip 100 metų), tačiau jose daug išminties. Čia tiek lietuviai, tiek lenkai galėtų pasimokyti. „Žiūrint į vienų ir kitų būdą, lenkų meilė lietuviams yra lietuvių apgavimas. Ta lenkų meilė gali būti meile, kol nėra reikalo. Reikalui atsiradus, ta meilė reikalinga tik tam, kad lietuvis dėl jos nusileistų. Jei nenusileis, visur bus kaltinamas, o lenkas, lietuvių meilės vardan prigavęs ar išnaudojęs, visur bus teisus, bus padaręs tai, ką jam liepia tėvynės meilė“, – 1912 m. samprotavo J. Totoraitis.
Labai rekomenduoju paskaityti dr. A. Katiliaus veikalą.
Petras Maksimavičius, punskas.pl
