Sigitas Birgelis, punskas.pl
Pernai minėjome (tiksliau – praleidome progą paminėti) kovotojo už Lietuvos laisvę, Vaitakiemio kaime gimusio Juliaus Mielkaus 100-ąsias gimimo metines. Punsko krašte ir Lietuvoje šio garbaus žmogaus sukaktis praėjo beveik nepastebėta. Šiuo straipsniu noriu, kad ir pavėluotai, šią iškilią asmenybę prisiminti ir pagerbti.
Juliaus Mielkaus nuopelnai Lietuvai akivaizdūs. Jie buvo įvertinti ir Lietuvos prezidento.
Julius Mielkus gimė ir augo Punsko krašto šviesuolių, Vaitakiemio kaimo ūkininkų Kazimiero Mielkaus ir Julijos Makevičiūtės (knygnešio Vinco Markevičiaus dukros iš Giluišių kaimo) šeimoje. Partizanauti Julius pradėjo 1945 m. sausio mėnesį Tauro apygardos Vytauto 3-iosios kuopos rinktinėje. Jam buvo suteiktas Lubino slapyvardis. 1945 m. vasario mėnesį dalyvavo kautynėse ties Rudamina. Po mūšio buvo partizanų vadovybės apdovanotas už narsumą. Kažkiek laiko praleido savo gimtajame krašte, kur vykdė vadovybės jam pavestas užduotis. 1947 m. buvo suimtas ir karinio tribunolo nuteistas 25 metams lagerio. Kalėjo Lukiškių kalėjime, vėliau Kazachstano lageriuose. Į Lietuvą grįžo nelegaliai 1969. Apsigyveno Panevėžio rajone, Naujamiesčio miestelyje. Čia jis mirė 2000 m.
Juliaus tėvas – Kazimieras Mielkus, Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas, yra gerai žinomas Punsko krašto gyventojams. Apie jį mūsų portale rašėme ne kartą. Jo atminimo išsaugojimu rūpinosi etnografė ir kraštotyrininkė Aldona Vaicekauskienė. Ji parengė pranešimą konferencijai, jos pastangomis buvo surengtas spektaklis.
Kazimieras Mielkus gimė 1887 m. Vaitakiemio kaime. Jo giminė kilusi iš Senųjų Alksnėnų. Kazimiero senelis Antanas 1843 m. atėjo į Vaitakiemio kaimą pas Itatus į žentus. 1847 m. Kristina ir Antanas Mielkai susilaukė vienturčio sūnaus Adomo. Pastarasis 1877 m. vedė Marijoną Zuikytę iš Zovados ir susilaukė šešeto vaikų. Trys vaikai mirė maži, kiti užaugo. Kazimiero tėvas mirė jaunas 1890 m. Paliko 35 metų žmoną, 5 metų Onutę ir 3 metukų Kaziuką.
Kazys mokėsi pas Vaitakiemio kaimo ūkininką Joną Valinčių, o 1898 m. Punsko pradžios mokykloje, kurioje mokytojavo Baltrukonis. Mokslas vyko rusų kalba, dvi valandos buvo lenkų kalba, lietuviškai – tik tikyba. Po dviejų skyrių patėvis pareikalavo grįžti namo. Kazys veržėsi į mokslus, bet įvairios kliūtys pastodavo jam kelią. Jis mokėsi savarankiškai, lankė kun. M. Simonaičio organizuotus kursus, skaitė laikraščius ir knygas.
1907 m. įstojo į Punsko parapijos bažnytinį chorą ir jame giedojo 10 metų. Dalyvavo rengiant gegužines, vakarones, vaidinimus, tautinių šokių ir liaudies dainų koncertus. 1911 m., padedant Punsko klebonui M. Simonaičiui, įstojo į Pščelino žemės ūkio mokyklą (Varšuvos apygardoje). Po metų dėl ligos mokslą nutraukė. Lankė žemės ūkio kursus bei įvairius būrelius. Penkerius metus mokė kaimiečių vaikus daraktorių mokykloje, kelerius metus dirbo Punsko pradžios mokykloje.
1914 m. prasidėjęs Rusijos ir Vokietijos karas Kazimierui Mielkui nekėlė didelės baimės. Dėl silpnos sveikatos jis atleistas nuo karinės tarnybos, o karo veiksmai, atrodė, vyksta toli. Deja, jau trečią karo dieną, Mielkui vežant avižas, vakarų pusėje pasigirdo duslus, bet galingas patrankų dundėjimas. Tai buvo pirmojo rusų susirėmimo su vokiečiais prie Vištyčio ežero atgarsis. Per Punsko kraštą traukė rusų kariuomenės pėstininkų, raitelių bei artilerijos virtinės. Rugpjūčio viduryje rusai liepė Mielkui vykti su pastote į Punską ir iš Vižainio vežti į Rytprūsius duoną, kruopas bei kitus maisto produktus. Pervažiavęs sieną Mielkus pasijuto taip, tarsi iš skurdžios šalies į rojų būtų patekęs. Tik nejauku buvo žiūrėti į tuščias gyvenvietes (vietiniai gyventojai pabėgo traukiantis frontui), į paliktus su visu turtu ir gyvuliais namus. Antras šaukimas važiuoti į Rytprūsius atėjo po savaitės. Pasikinkęs porą arklių Mielkus nuvyko į Suvalkus. Suvalkuose jam prikrovė pilną vežimą maisto, ir sudarę ištisą gurguolę liepė važiuoti į Rytprūsius, arčiau fronto. Važiavo per Pilypavą, Galdapę, Darkiemį. Kaip ir aną kartą, Mielkus į pavojų nepateko, vargo buvo mažai, oras buvęs šiltas.
Rugsėjo 6 d. Mielkus vėl šaukiamas į Suvalkus. Gurguolei dar nepajudėjus, nuvilnijo žinia: vokiečiai pralaužė frontą, rusai traukiasi. Gurguolė nevyko į Rytprūsius, bet Marijampolės link. Į Marijampolę suplaukė tūkstančiai rusų kariuomenės. Miestą ir apylinkes apšaudė lengvoji vokiečių artilerija.
Kitądien gurguolė pajudėjo į Prienus. Pervažiavusi Nemuną, sustojo Jiezne. Po poros savaičių, kai karo pozicijos nusistovėjo, Mielkui su kitais Punsko krašto gyventojais leista grįžti namo. Kai spalio pradžioje rusai, sustiprinę savo pajėgas, atgavo prarastas pozicijas, Punske pasidarė ramiau.
1915 m. vasario pabaigoje vokiečiai vėl pralaužė frontą. Tarp Punsko gyventojų kilo panika. Žmonės, bijodami kaizerio kareivių, traukėsi į rytus. Tarp bėglių buvo ir K. Mielkus. Jis su kitais per Druskininkus nukeliavo į Vilnių. Frontas apsistojo ties Nemunu. Balandį rusai eilinį kartą „išvadavo“ Punską ir Mielkus galėjo grįžti namo. Karo audra „iššlavė“ gyvulius, padargus, drabužius ir maistą. Liko tik tai, kas buvo gerai paslėpta.
1915 m. rugpjūčio pradžioje vokiečiai galutinai pralaužė frontą, ir prasidėjo paskutinis rusų traukimasis. Rugpjūčio 10 dieną paskutinis rusų kareivis apleido Punską. Rusai, prieš atsitraukdami, įsakė sunaikinti pafrontėje visus pasėlius, o žmones išvežti į Rusijos gilumą. Punsko krašto gyventojai javus sunaikino, bet važiuoti į Rusiją nepanoro. Buvo iškeliavusios Mielkų ir kitos šeimos, bet privažiavusios susprogdintus tiltus sugrįžo namo.
Pasitraukus rusų kariuomenei, tos pačios dienos pavakary Punskan įžygiavo vokiečių daliniai. Sunkios vokiečių okupacijos metu (1916 m.) Vaitakiemio gyventojai Kazimierą Mielkų išrinko savo kaimo seniūnu.
Šios pareigos buvusios be galo sunkios, nes jei būsi geras kaimynui, okupantas kars, jei okupantui tarnausi, būsi priešas savo kaimynams. Po metų Kazimieras vedė Giluišių kaimo knygnešio Vinco Markevičiaus dukrą Juliją. Šeimyninės aplinkybės vertė jį likti žemdirbiu, bet neturėjo polinkio ūkininkauti. Jis jautė pašaukimą kilnesniems dalykams, bet per mažas išsilavinimas neleido pasireikšti svarbesniuose visuomenei darbuose.
1917 m. buvo išrinktas Suvalkų apskrities delegatu į Vilniaus lietuvių konferenciją, kuri vyko tų metų rugsėjo 18–22 dienomis. K. Mielkus dalyvavo Konferencijoje renkant Lietuvos Tarybą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Kazimieras su kitais šio krašto šviesuoliais organizavo kaimuose susirinkimus, ragino jaunuolius stoti į Lietuvos savanorius ir Lietuvos šaulių organizaciją. Jis pats buvęs aktyvus šaulių organizacijos narys. Jam pavesta organizuoti kaimo seniūnus ir vietos lietuvių miliciją.
Už savo veiklą susilaukė lenkų represijų. 1927 m. su kitais aktyvistais buvo suimtas ir apkaltintas valstybės išdavimu. Jam grėsė mirties bausmė. Teismo išteisintas buvo paleistas iš Suvalkų kalėjimo. Lenkai nedavė jam ramybės. 1930 m. priverstas su visa šeima persikelti į Lietuvą. Ūkį pardavė Berneckams.
(Bus daugiau)
