Ištesėti pažadą ir parašyti apie Lietuvos laisvės kovotojo Petro Dzidoliko-Bijūno bendražygius buvo daug sunkiau, negu maniau iš pradžių. Teko dar kartą važiuoti į Jiezną, apmąstyti partizanų, jų rėmėjų likimus vaikštant šio miestelio gatvėmis, pasimelsti prie paminklo, skirto maždaug 500 žuvusiųjų.
Vandentiekio bokštai gyvenvietėse dažniausiai simbolizuoja pažangą, tačiau Jiezne jie yra kaip skaudus pokario priminimas, nes pastatyti toje vietoje, kur žydo Bijomino darže buvo užkasami išniekintų partizanų kūnai. Čia pat ir jurginai kiekvieną rudenį liepsnoja prie namų, ir obelys nokina vaisius… Viskas taip arti, bet ir nutolę. Niekam jau nekyla ranka pasikėsinti išgriauti kryžių, pastatytą žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti, kaip buvo padaryta Atgimimo pradžioje, 1989 metais. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens prie šalia kryžiaus esančio paminklo, skirto pagerbti Tauro ir Dainavos apygardų laisvės kovotojus, žydi gėlės, ošia jau paūgėję ąžuolai.
Paminklo papėdėje iš visų pusių sumontuota 60 juodo granito plokščių, kuriose iškaltos čia užkastų partizanų bei kitų lietuvių tautos genocido aukų pavardės. Žinoma, ne visų, nes kai kurių net nežinomos, neišaiškintos iki šiol. Partizanų ir jų rėmėjų veiklą Jiezno, Stakliškių, Butrimonių apylinkėse daugiausia tyrinėjo istorikas dr. Darius Juodis, istorikas Vytautas Kuzmickas, kraštotyrininkė, lietuvių kalbos mokytoja Bronislava Vinskienė. Tačiau pirmiausiai pateiksiu ištrauką iš Nijolės Gaškaitės (Žemaitienės) knygos „Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai“, kad geriau būtų suprantami laisvės kovų ypatumai pasipriešinimo pradžioje, nes tada ir kovojo Petras Dzidolikas-Bijūnas bei jo bendražygiai.
„PIRMASIS ETAPAS: 1944 07 – 1946 05. Okupantų veiksmai. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. Buvo atkurti represiniai organai, formuojamas valdžios aparatas. Lietuvoje dislokuoti NKVD kariuomenės daliniai. Pradėta prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, vykdomos baudžiamosios akcijos. Imtasi krašto kolonizavimo, kultūros sovietizacijos. Ūkininkams uždėtos prievolės, prisidengiant žemės „reforma“ konfiskuojami ūkiai. Kviečiami legalizuotis besislapstantys nuo tarnybos Raudonojoje armijoje, taip pat ir tie, kurie jau pasirinkę ginkluotą kovą. Nepaklūstantys sovietinei valdžiai ir jų šeimos nariai imami areštuoti, teisti, tremti. Partizanų veiksmai. Spontaniškai susikūrė partizanų būriai; kartu su besislapstančiais nuo mobilizacijos asmenimis juose buvo apie 30 tūkstančių žmonių. Partizanai naikino kuriamus okupacinės valdžios organus, užpuldavo miestelius, iš areštinių išlaisvindavo suimtuosius. Partizanų junginių vadai rengėsi mobilizacijai ir visuotiniam sukilimui, ruošė Lietuvos išlaisvinimo planus, stengėsi išsaugoti gyventojus nuo mobilizacijos į okupacinę kariuomenę ir areštų. Partizanai vienijosi, kūrė veiklos statutus, atsirado privaloma laisvės kovotojo priesaika, be vado žinios legalizavęsis partizanas laikomas dezertyravusiu ir už tai numatoma bausmė.“
Vytautas Kuzmickas ir Valdas Rakutis straipsnyje „Jiezno savanoriai laisvės kelyje. II karta“ rašo, jog 1944 metų rugpjūtį pirmieji į miškus išėjo Jiezno policininkai, bijodami, kad sovietų valdžia su jais susidoros, kaip tai buvo daroma pirmosios sovietinės okupacijos metais. „Prie jų būrio prisijungė kaimų jaunuoliai, besislapstantys nuo mobilizacijos. 1944 m. spalį padalinį sudarė apie 80 žmonių. Jis veikė Jiezno, Stakliškių valsčiuose. Esant būtinybei, persikeldavo per Nemuną ir apsistodavo Balbieriškio bei Pakuonio apylinkėse, slėpdavosi Punios girioje. Vėliau nuo šio vieneto atsiskyrė Jiezno krašto partizanai ir sukūrė atskirą būrį, kuriam vadovavo Juozas Ogilba-Dobilas. Būryje buvo apie šimtas kovotojų, kurie veikė Jiezno ir gretimų kaimų apylinkėse. Dobilas buvo drąsus ir ryžtingas partizanas, padaręs nemažai žalos okupantams. Už jo sunaikinimą pastarieji buvo paskyrę net 10 000 rublių premiją.“ Šis būrys kartu su kitais vietiniais partizanų padaliniais priklausė Geležinio Vilko rinktinei, kuri vėliau tapo Tauro apygardos dalimi. Partizaninio laikotarpio pradžioje kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir šiame krašte gausūs partizanų būriai nevengdavo susidūrimų su sovietinio saugumo karinėmis pajėgomis. Apie tai liudija ir Gojaus miško, Paverknių, Alšininkų kautynės. Detalesnis Juozo Ogilbos-Dobilo būrio gyvenimo vaizdas išryškėja panagrinėjus partizanų biografijos faktus. Bronislava Vinskienė knygoje „Amžinieji Ąžuolai“ pateikia duomenis maždaug apie 200 asmenų, susijusių su laisvės kovomis. Apie Jiezno policijos nuovados viršininką, šaulių vadą, jaunesnįjį puskarininkį ji rašo:
Šklerevičius, Adolfas-Juodvarnis (1907–1945 vasaris)
Atvykęs į Jiezną (1942–1944 metais) dirbo policijos viršininku. Jiezniškiai pažinojo kaip tvarkingą, darbštų, kultūringą, pareigingą darbuotoją.
1944 metų pabaigoje su savo šauliais stojo į partizanų gretas ir vadovavo būriui, kurį sudarė: Juozas Ogilba-Dobilas, Jonas Pempė-Lydeka, Juozas Bagdonavičius-Jovaras, Vincas Česnavičius-Čerčelis, Pranas Grušelionis-Klajūnas, Antanas Klinavičius-Gaidys, Jonas Aukščiūnas, Juozas Žičkus ir kiti partizanai. Žuvo apsuptyje Jiezno apylinkėje, Sokonių kaime. Jo kūnas niekintas Jiezne.
Vasario mėnesį žuvus puskarininkiui A. Šklerevičiui-Juodvarniui, turėjusiam nemažą darbo su įvairiais žmonėmis patirtį, maždaug šimto žmonių būrio vieninteliu vadu tampa jaunas, drąsus, energingas, tačiau tik šaulio patirtį turintis Juozas Ogilba-Dobilas. Jaunajam vadui buvo nelengva, nes jis gimęs ir augęs Jiezne, tad jo šeimą gerai pažinoję vietiniai stribai, sovietiniai aktyvistai, tuoj pat pradėjo terorizuoti artimuosius. Negana to, dalis jo padalinio partizanų 1945 m. sovietinės valdžios paskatinti legalizavosi ir jais buvo sunku pasitikėti, kad neišduos bendražygių, likusių tęsti ginkluotos kovos. Juozo Ogilbos-Dobilo būrys sparčiai ėmė mažėti dėl žūčių, legalizacijos, kai kurių vadovavimo klaidų. Juk tai buvo partizaninio laikotarpio pradžia, kai dar nebuvo susikūrę nei Tauro, nei Dainavos apygardos, jų štabai, nesukurti ir partizanų veiklos statutai. Ne veltui kunigas Antanas Ylius kvietė Lietuvoje likusius patyrusius profesionalius kariškius vienytis ir daug kur stichiškai prasidėjusią kovą už tėvynės laisvę tęsti panaudojant karo mokyklose ir tarnyboje įgytas žinias bei patirtį. O patyrusių vadų reikėjo, nes, kaip teigia dr. Darius Juodis straipsnyje „Partizaninė kova Stakliškių apylinkėse 1944–1953 metais“, sovietinis saugumas ilgai nedelsdamas Lietuvoje ėmė aktyvinti savo veiksmus. „1945 m. pradėta kryptingiau kovoti su partizanais. Buvo užvestos agentūrinės bylos, kuriose pradėta kaupti medžiaga apie konkrečius kovotojus. Štai J. Ogilbos-Dobilo būriui buvo pradėta byla „Perechodnyje“, o vėliau ji gavo pavadinimą „Razbityje“. Tame pačiame straipsnyje yra ir toks pastebėjimas: „1945 m. buvo partizanų jungimosi metai. Bet kartu ir didelių nuostolių metai. Nemaža dalis būrių buvo išsklaidyti, o jų likučiai jungėsi prie kitų būrių ar vienijosi į naujus partizaninius dalinius. Pavyzdžiui, išsklaidyti J. Ogilbos-Dobilo būrio partizanai jungėsi į Petro Dzidoleko (Zidoleko?)-Klajūno būrį, veikusį Jiezno valsčiuje ir pasirodydavusį Stakliškių apylinkėse“. Apie Petro Dzidoliko vadovavimą partizanų būriui mini ir istorikas V. Kuzmickas: „Jiezno ir Kašonių apylinkėse aktyviai veikė P. Dzidoliko-Klajūno būrys. Anksčiau 6 žmonių būrio vadas priklausė J. Ogilbos būriui. 1945 m. Klajūnas žuvo. Likusiems būrio nariams ėmė vadovauti Petras Maleckas-Auksinukas, dar anksčiau buvęs J. Ogilbos būryje. Pagrindine šio būrio veiklos forma buvo maisto produktų rekvizavimas iš kaimo žmonių“.
Bet grįžkime prie Juozo Ogilbos-Dobilo ir jo šeimos likimo.
Ogilba, Juozas-Dobilas (1925–1946); Ogilbienė, Anelė (1926–1946)
Abu gimė ir augo Jiezno miestelyje. 1943 metais susituokė. Abu buvo aukšti, gražūs ir turėjo gražius balsus. Visi kalbėjo, kad labai laiminga pora. 1944 metų gruodžio mėnesį gimė jų sūnus Vytautas.
Jiezno apylinkių partizanų būrio vadas Juozas Ogilba-Dobilas 1942–1944 m. priklausė Jiezno šaulių būriui, kuriam vadovavo Jiezno policijos viršininkas Adolfas Šklerevičius. 1944 metais Jiezno policijos vadas Adolfas Šklerevičius-Juodvarnis eidamas į mišką išsivedė ir savo vyrus-šaulius: J. Ogilbą-Dobilą, J. Bagdonavičių-Jovarą, A. Klimašauską, V. Česnavičių-Čerčelį ir kitus. Viršininkas, matydamas, kad Juozas Ogilba yra drąsus, sumanus, energingas šaulys, paskyrė jį partizanų būrio vadu.
Anelė Ogilbienė liko su ką tik gimusiu vaikeliu gyventi Jiezne, pas tėvus. Pas jos tėvus kiekvieną dieną vyko kratos, tardymai. Ogilbienė buvo mušama, reikalavo pasakyti, kur vyras. Labai sunki partizano žmonai teko dalia, nes besislapstydama su savo mažu vaikeliu iš vieno ūkininko ėjo pas kitą. Žmonės bijojo ją priimti į savo namus.
1945 m., tuojau po Naujųjų metų, jos vyras atvažiavo keturiomis rogėmis su kitais ginkluotais vyrais, pasiėmė jaunutę žmoną su ką tik gimusiu vaikeliu Vytuku ir išsivežė. Jiezno stribai apsižiūrėjo tik tada, kai Ogilbos vadovaujama vilkstinė važiavo iš Jiezno. Užvirė aršus mūšis, kaleno automatai, bet Ogilbos partizanai pasitraukė be aukų.
Juozas Ogilba-Dobilas labai mylėjo savo tėvynę ir už ją kovojo, pasižymėdamas narsumu, drąsa. Jo partizaninė veikla žmonių prisiminimuose iki šiol – didvyriška legenda. Dobilo būrio bazavimosi vietos: Jiezno, Stakliškių apylinkės, Pelekonių, Gojaus miškai. Jo būriui priklausė partizanai: Jonas Pempė-Lydeka, Alfonsas Klimašauskas, Juozas Bagdonavičius-Jovaras, kuris buvo Dobilo pavaduotojas, ir kiti partizanai. Ogilbos būrys Jiezno stribams kėlė siaubą, todėl jie pradėjo organizuoti Dobilo būrio sunaikinimą. Buvo paskelbta: kas padės sunaikinti Dobilo būrį, tas gaus 10 000 rublių. Atsirado tokių (net iš partizanų), kuriems parūpo pinigai…
(Skaudžiausia, kad buvę kovos bendražygiai nušovė ne tik išdavystės neįtariantį vadą, bet ir drauge su juo buvusią nėščią žmoną.)
Žuvus tėvams Ogilbams, žmonių, pas kuriuos buvo mažasis Ogilbų sūnelis Vytukas, neturėjęs dar nė 3 metukų, buvo išvežtas į Jiezno-Alytaus plentą, į Vėžiongirės miško pakraštį ir paliktas šalikelėje. Partizano Dobilo sūnus turėjo pakelti sunkius gyvenimo išbandymus. Jo globėjų baimė buvo tokia didelė, kad nugalėjo žmogiškumą. Bet atsirado gailestingų žmonių, kurie pamestą vaiką nuvežė į Alytaus milicijos skyrių. Prasidėjo mažučio, atstumto žmonių ir giminių, golgotos kelias: vaikų namai, internatas, svetima pavardė (jam buvo duotas Virgio vardas). Virgutis buvo muzikalus, talentingas, pareigingas. Sukūrė šeimą, gimė dukrelė.
Bronislava Vinskienė knygoje „Amžinieji Ąžuolai“ pažymi, kad sovietinei valdžiai nieko švento nebuvo ir savo žiaurias akcijas, pavyzdžiui, civilių gyventojų naikinimą, jų sodybų deginimą, žuvusiųjų partizanų kūnų niekinimą prie bažnyčių vykdė net per didžiąsias religines šventes. Tai liudija ir partizanų daina, ir žmonių atmintyje bei nuotraukose užfiksuoti įvykiai Jiezne.
Paverknių mūšis (1945-03-28) – skaudi netektis partizanams. Jie laukė ir ruošėsi katalikiškai švęsti Velykas, nežinojo, kad išniekintiems reiks gulėti Jiezne, ant rinkos, šventų Velykų rytą gaudžiant varpams.
O kai norėsi pamatyti
Paskutinį kartą mane,
Ateiki į Jiezno miestelį,
Rasi gulintį rinkoje.
O kai nuveš mane nuo rinkos,
Laidos ant žydiškų daržų,
Tada jaunutė mergužėlė
Puoš man kapelį vainiku.
Nepink vainiko man iš rūtų,
Pink iš eglės šakelių,
Tai jis primins žaliąjį mišką,
Praleistą laiką tarp draugų.
Rudeniškos saulės spindulėlis išnyra pro lietaus debesis ir nušviečia kelių partizanų pavardes ant paminklo, tačiau visų jų ramybę ištikimai saugo kelios žvakelės ir kažkieno atneštas mažas angelėlis…
Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
Šaltiniai
Nijolė Gaškaitė „Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai“
Darius Juodis „Partizaninė kova Stakliškių apylinkėse 1944–1953 metais“
Vytautas Kuzmickas „Jiezno parapija“
Vytautas Kuzmickas, Valdas Rakutis „Jiezno savanoriai laisvės kelyje. II karta“
Bronislava Vinskienė „Amžinieji Ąžuolai“
