Rita Pauliukaitienė, punskas.pl
2025-ųjų metų sausio mėnesio pradžioje Lietuvos ypatingasis archyvas parengė naują virtualią parodą „Nugalėjęs mirtį. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 100-osioms gimimo metinėms (LYA)“. Jos pratarmėje, kurią parašė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis, pirmiausiai akį patraukė frazė – „balta šventvagystė“. Iš tiesų taikliau neįmanoma įvardyti Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraščio“ skaitymo, kadangi autorius yra pabrėžęs, jog dienoraštį rašęs tik sau. Virtualios parodos pratarmėje nemažai rašoma ir apie susigundžiusius Judo grašių gauti „poečiokus“, bet skaityti apie juos nemalonu – lyg braidžiotum po dilgėles. Įmanoma suprasti naivius į mišką išėjusius pokario kaimo vaikinus, kurie vėliau patikėjo sovietinėmis amnestijomis ar bandė įsigyti dokumentus svetima pavarde ir legalizuotis. Pagaliau įmanoma suprasti palūžusius per tardymus partizanus, bet agentų-smogikų poetų… Istorikas Povilas Girdenis ne veltui baigia parodos pratarmę skyreliu, kurį pavadino citata – paskutiniu Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraščio“ sakiniu: „Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai…“ Tai apie rašytojus, kurie gyvenime patyrė ir balta, ir juoda, tačiau liko šviesos pusėje.
Dokumentai, pateikti šioje virtualioje parodoje, taip pat įdomūs ir padedantys įminti ar užduoti ne vieną mįslę. Visų pirma – Liongino Baliukevičiaus tėvo (Kosto Baliukevičiaus) vairuotojo pažymėjimas, pagal 1931 m. įvardijimą – šoferio lapas. Jame parašyta, jog Kostas Baliukevičius, Juozo sūnus, yra gimęs 1890 m. liepos mėn. ir kilęs iš Vilniaus aps. Molėtų vls. Videniškių miestelio, kariuomenėje netarnavęs. Visuose kituose tyrinėtuose šaltiniuose buvo tik užsiminta, kad Liongino Baliukevičiaus tėvas yra kilęs iš Vilniaus krašto ir skatinamas patriotinių jausmų, susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, apsigyveno Alytuje. Nors šiame dokumente paminėta, jog yra dailidė, tačiau susipažinę su kitais parodos dokumentais bei nuotraukomis, galime įsitikinti, kad turėjo ir verslininko gyslelę.
Dar įdomiau buvo skaityti paties Liongino Baliukevičiaus-Dzūko ranka rašytą gyvenimo aprašymą – curriculum vitae, pateiktą 1942 m. gegužės mėn. 19 d. Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui drauge su prašymu priimti mokytis į Medicinos fakultetą, Medicinos skyrių. Iš gyvenimo aprašymo faktų, kuriuos mini L. Baliukevičius-Dzūkas, jog Alytaus pradžios mokyklą pradėjęs lankyti šešerių (metais anksčiau negu įprastai), o baigęs ją per trejus metus (įprastai mokslas trukdavęs ketverius metus), galime daryti išvadą apie vaiko gana didelius gabumus.
Vis dėlto labiausiai dėmesį patraukė Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gimnazijos baigimo atestato nuorašas, pateiktas drauge su gyvenimo aprašymu. Pabandykite įspėti, kokį lietuvių kalbos ir literatūros pažymį pagal penkiabalę vertinimo sistemą turėjo būsimas Dainavos apygardos vadas Dzūkas, parašęs „Dienoraštį“ – vieną iš įdomiausių XX amžiaus lietuvių literatūros kūrinių. Antroji mįslė – kodėl Lionginas Baliukevičius sufalsifikavo kai kuriuos savo gyvenimo faktus autobiografijoje, kurią pateikė 1946 m. drauge su prašymu priimti jį vėl studijuoti universitete, Medicinos fakultete. Tikslius atsakymus galima rasti https://lya.archyvai.lrv.lt/lt/edukacija-parodos-ekskursijos/virtualios-parodos/ ir L. Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštyje“.
Džiugu, kad Lietuvos ypatingasis archyvas rengdamas šią parodą bendradarbiavo su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru. Virtualios parodos lankytojai dėl to galės išsamiau susipažinti ne tik su Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gyvenimo faktais, bet ir istoriniu kontekstu.
P. S. Beje, punskas.pl nuolatiniai skaitytojai paskutiniame virtualios parodos puslapyje ras malonią staigmeną.
