Sigitas Birgelis, punskas.pl
Tęsiame pasakojimą apie Julių Mielkų-Lubiną, kuris už partizaninę veiklą buvo nubaustas 25 metams tremties ir išvežtas į Sibirą.
Atėjo 1956-ųjų metų pavasaris. Lagerio valdžia žadėjo visiems leisti gyventi mieste. Daug kas tuo netikėjo. Gegužės pirmąją į zoną atėjo lagerio viršininkas, pasveikino su švente, o kai kam dar įteikė ir garbės raštą už gerą darbą, tarp kitų ir Juliui.
Netrukus lagerį visiškai panaikino, o kalinius išleido gyventi laisvai. Vietoj paso išdavė pažymėjimą ir kartą per mėnesį reikėjo nustatytoje vietoje pasirodyti. Julius apsigyveno statybininkų bendrabutyje. Darbą galėjo pasirinkti pats. Kiek uždirbdavo, tiek ir gaudavo. Pinigus už darbą mokėdavo ne darbovietė, o lagerio administracija.
1956-ųjų birželio pradžioje į Rudnikų lagerius atvažiavo teismo komisija. Ji kvietė kalinius, peržiūrinėjo jų bylas ir spręsdavo, kiek bausmės sumažinti ar visiškai nuo jos atleisti.
Julius Mielkus pasakoja: „Atėjo mano eilė stoti prieš komisiją. Kariškai apsirengę komisijos nariai pradėjo mane klausinėti, kodėl turiu mažai įskaitymų. Aš teisinuosi, kad dažnai sirgau, turėjau invalidumą. Toliau jie manęs klausinėja, kuo pasižymėjau būdamas partizanuose (bandoj), kad buvau įrašytas gauti apdovanojimą už narsumą. Aš jiems pamelavau sakydamas, kad kuopos vadas buvo mano kaimynas, todėl ir užrašė geresniam apdovanojimui. Dar priminė, kad buvau paskirtas būrio vadu. Į tai aš jiems atsakiau, kad tokių pareigų eiti aš negalėjau, nes nebuvau tarnavęs kariuomenėje. Dar paklausinėjo apie tėvus. Sužinoję, kad jie gyvena Vilniuje, labai nustebo, – kodėl jų neišvežė į Sibirą. O neišvežė todėl, kad jų nesurado: tėvai su visa šeima buvo išvaryti iš namų ir nuo keturiasdešimt penktųjų metų vasaros slapstėsi. Baigę klausinėjimą, komisijos nariai išėjo pasitarti. Gal po penkių minučių grįžę perskaitė nuosprendį: mano bausmė sumažinama dešimčia metų, paliekant 15 metų sėdėti.
Pasirodo, mano likimui įtakos galėjo turėti ir tas gegužės švenčių proga viršininko parašytas garbės raštas.
Į Džezkazganą grįžau geros nuotaikos. Bausmę sumažino. Iš 15-os metų devyneri jau atsėdėti, be to, turėjau daugiau kaip vienerių metų įskaitymą. Tad liko penkeri. Ne taip jau baisu. O turint omeny įskaitymus, kada už vieną dieną įskaitydavo dvi, o kartais ir daugiau, galėjau tikėtis, kad bausmę užbaigsiu ir anksčiau.“
Lagerio kalinius išleido gyventi į miestą. Jame gyveno daug lietuvių. Vieni, atlikę bausmę, pasiliko čia užsidirbti pinigų kelionei į Tėvynę, kiti buvo sumažintom bausmėm kaliniai. Džezkazgane gyveno iš lagerio paleista Juliaus sesuo Elena. Ji čia dirbo, norėdama užsidirbti pinigų kelionei į Lietuvą. Julius gyveno bendrabutyje, tame pačiame kambaryje su Petru Šlekiu, kuris taip pat ruošėsi važiuoti į Lietuvą. Jis pasiūlė užimti fabrike jo darbo vietą. Julius nuėjo į jo cechą. Darbas buvo lengvas ir jo būdavo mažai, o atlyginimas – 1200 rb. Po pusmečio atlyginimą sumažino iki 900 rb. Julius tuomet perėjo į kitą darbą, prie statybų.
Lageris turėjo laisvos žemės daržams. Julius gavo penkis arus. Pasisodino bulvių, pomidorų ir kitų daržovių. Jis suvokė, kad jau laikas susiieškoti gyvenimo draugę. Jam ėjo trisdešimt ketvirti.
Jis susipažino su Onute Borutaite, kilusia nuo Kalvarijos. Kiek padraugavęs vedė ją. Abiem pasidarė lengviau vilkti lageriškos buities naštą, prisiminti savo gimtąjį kraštą ir savuosius.
Spalio mėnesį mieste gyvenusius tremtinius surinko ir išvežė į Terektų lagerį. Lageris nedidelis: keli šimtai politinių kalinių vyrų ir kiek daugiau moterų. Į darbą kaliniai eidavo be sargybos.
Penkiasdešimt aštuntųjų kovą jaunesnius vyrus išvežė į Karagandos lagerį, į Feodorenką. Tenai kalinių buvo daug. Į darbą prie statybų veždavo sunkvežimiais. Gegužės pradžioje atvažiavo Terektų lagerio viršininkas ir pradėjo formuoti 33-ų statybininkų brigadą. Į ją rinko tuos, kurie anksčiau yra buvę Terektuose. Į ją pateko ir Mielkus. Brigada turėjo vykti į kitą Karagandos srities rajoną statyti milicijai namų.
Julius Mielkus pasakoja: „Atvažiavus pirmiausia mums parodė vietą, kur pasistatyti sau gyvenamąjį baraką. Atvežė medienos, lentų ir visa kita, ko reikėjo statyboms, ir mes ėmėmės darbo. Mūsų barakas greitai išdygo. Tada pradėjom pagrindinę statybą. Tose vietose plytų nebuvo, o pagrindinė statybinė medžiaga buvo akmenys, tik jų reikėjo iš toliau atsivežti.
Mūsų gyvenamasis namas buvo geroje vietoje, prie upės. Vasarą galėjome joje išsimaudyti, išsiskalbti, net pažuvauti. Maitindavomės bendrai, vienas iš brigados likdavo gaminti valgį. Per vasarą pastatėm du namus ir aptvėrėm nemažą teritoriją akmenų tvora.
Tame rajone gyveno penkios lietuvių šeimos. Laisvu nuo darbo metu susitikdavome, pasidalindavome savo rūpesčiais ir svajonėmis. Kai kurie ketino, atlikę bausmę, kurį laiką čia pagyventi.
Penkiasdešimt aštuntųjų metų rudenį statyba ėjo į pabaigą. Dalis žmonių savo bausmę baigė ir išvažiavo, o kitus, tarp jų ir Julių, išvežė į Karagandos lagerius. Iš naujos vietos į darbą mieste kalinius vežiodavo su sargyba.
Lapkričio 6-ąją Juliaus į darbą neišleido. Liepė likti zonoje. Viršininkas pranešė, kad jo bausmė baigta ir gali ruoštis laisvam gyvenimui. Išdavė dokumentus ir pasakė, kad gali važiuoti bet kur, išskyrus Lietuvą…
Tai vyko 1958 m. lapkričio 6-ąją, praėjus nuo arešto vienuolikai metų.
(Bus daugiau)
