Sigitas Birgelis, punskas.pl
Tęsiame pasakojimą apie Julių Mielkų, kuris už partizaninę veiklą buvo nubaustas 25 metams tremties ir išvežtas į Sibirą.
Po antros operacijos J. Mielkus ligoninėje išbuvo mėnesį. Išrašydami gydytojai suteikė jam laikiną invalidumą. Jis sugrįžo į tą pačią brigadą, bet dirbti nereikėjo. Turėdamas laisvo laiko, jis nueidavo į valgyklą padirbėti, už tai papildomai pamaitindavo. Valgykloje darbas buvo sunkus: reikėjo iš kito lagpunkto parvežti maisto produktus, kilnoti 70 kg maišus su miltais, kruopomis. Jis suvokė, kad gali taip pakenkti sveikatai, bet jis buvo įpratęs rizikuoti ir rizikavo.
Po kurio laiko Julių išvežė į Džezdus. Tenai buvo kelios statybininkų, penkios šachtininkų brigados, o visi kiti – invalidai. Į šį lagerį atvežė ir Juliaus brolį Kazimierą. Netoli nuo jų, Kengiro lageryje, kalėjo Juliaus sesuo Elytė. Brolis Jonas pateko į Intos, o vėliau į Abezės lagerį.
Invalidumo kategoriją Julius turėjo tik porą mėnesių. Jai pasibaigus, vėl teko sunkiai dirbti: žiemą akmenų karjere, o vasarą – prie statybų.
1952-ųjų pavasarį tarp kalinių pasklido žinia, kad jiems už darbą bus mokama. Už pirmąjį mėnesį Julius gavo 180 rb. Šachtose vyrai uždirbdavo daugiau. Kalinių gyvenamoje zonoje atidarė parduotuvę, kurioje buvo galima nusipirkti baltos duonos, margarino, kruopų. Po metų mirė Stalinas. Su jo mirtimi atsirado naujų vilčių. Kaliniai pradėjo laukti geresnių naujienų. Netrukus iš lagerių buvo išleisti vokiečių, japonų karo belaisviai, taip pat vengrai, rumunai ir kt.
Julius Mielkus pasakoja: „Būdamas lageryje, laisvalaikiu mėgdavau žaisti šachmatais. Kartą, sužaidus daugiau kaip dešimt partijų, pajutau, kad man karšta. Dėl visa ko nuėjau į ambulatoriją pasitikrinti sveikatos ir rado pakilusią temperatūrą, – atleido nuo kitos dienos darbo. Įsitikinau, kad temperatūra atsiranda ir nuo žaidimo šachmatais. Visą savaitę kasdien žaisdavau šachmatais ir po to eidavau į ambulatoriją, kad, radę pakilusią temperatūrą, parašytų atleidimą nuo darbo. Po savaitės paguldė mane į ligoninę. Bet aš ir ligoninėje rasdavau su kuo pažaisti, todėl padidinta temperatūra laikydavosi ir tenai.
Kadangi ligoninėje nebuvo rentgeno kabineto, tai peršviesti mano plaučių pasiuntė į miestelio ligoninę. Ką jie ten rado, nežinau, tačiau iš ligoninės mane išrašė greitai, duodami invalido kategoriją. Kai taip, į darbą eiti nereikėjo, turėjau daug laisvo laiko. Buvau jau išmokęs rusiškai ne tik kalbėti, bet ir skaityti, todėl skaičiau daug rusiškų knygų.
Taip atslinko penkiasdešimt penktieji metai. Sausio mėnesį panaikino mūsų lagerį. Dirbusius kasyklose ir statybininkus išvežė į Rudnikų lagerius, o visus likusius – į Kengirą. Aš su broliu Kazimieru patekau į pastarąjį. Sesuo Elytė, sužinojusi, kad mudu atvykom į šį lagerį, paprašė lagerio viršininko leidimo pasimatyti su broliais. Leidimą gavo, ir mes daugiau kaip valandą kalbėjomės.
Kengire mus tikrino gydytojų komisija, švietė rentgenu. Mane tikrinę gydytojai stebėjosi, kaip aš buvau gavęs invalidumą. Aš jiems papasakojau apie perneštas operacijas, dažnai buvusią padidintą temperatūrą, blogą savijautą turbūt dėl plaučių ir t. t. Tada jie man sako: „Su tokiais plaučiais, kaip tavo, galima šimtą metų gyventi…“ Ir davė darbinę kategoriją. Pakliuvau į labai blogą statybininkų brigadą. Teko dirbti tinkuotoju. Šis darbas net ir pastato viduje žiemos šalčiuose yra sunkus ir varginantis.“
Po kurio laiko tremtinius vežė į kitą lagerį. Surinko apie dešimt žmonių. Tarp jų buvo ir Julius. Vakare nuvežė juos į geležinkelio stotį ir suvarė į specialų vagoną. Kelionėje išbuvo maždaug dešimt valandų. Išlaipino Karabaso persiuntimo punkte, netoli Karagandos.
Persiuntimo punkte buvo trys zonos: viena moterų ir dvi vyrų. Vyrų zonoje kalėjo apie 500 kalinių, iš jų 50 politinių, o likusieji kriminaliniai. Čia Julius išbuvo tris mėnesius. Į darbą nevarė, bet ir maitino prastai.
1955-ųjų metų rugpjūčio pabaigoje surinko atvežtus iš Kengiro lagerio ir grąžino atgal. Julius dirbo tą patį darbą kaip ir anksčiau – remontavo mieste butus. Metų pabaigoje pasklido kalbos, kad ruošiamasi naikinti Kengiro lagerį. Taip ir įvyko.
Kitų metų sausį tremtiniams suteikta teisė gyventi laisvai mieste. Lageris tuštėjo. Liko šimtas žmonių. Lagerio zona, kurioje buvo duonos kepykla, siuvykla ir kitokios dirbtuvės, buvo vadinama ūkio kiemu. Ten dirbusiems kaliniams valdžia leido gyventi ten pat.
Vieną dieną tremtiniams įsakė rinktis su daiktais prie lagerio vartų. Nuėjus šaukė po vieną, tikrino pagal formuliarus ir leido už zonos. Atėjo ir Juliaus eilė. Įėjo jis į sargybos būdelę. Rusai patikrino jo blanką, bet liepė grįžti atgal į zoną. Lageryje iš viso būrio liko keturiese. Lagerio viršininkas pasakė, kad juos čia laikys tol, kol jie išvešią visą lagerio turtą. Tas turtas ne kažin koks: lovos, valgyklos stalai ir kitokie mažmožiai. Kraustymas truko apie savaitę. Tą laiką kaliniai gyveno ūkio kieme. Į darbą eidavo laisvai, be sargybos.
(Bus daugiau)
