Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
Motiejus Agurkis iš Ožkinių kaimo. Mano senelis. Deja, neteko jo sutikti. Neprisimena jo ir mano mama bei jos brolis Tauragis. Vienintelis vyriausias mamos brolis Giedrius šiek tiek jį prisimindavo. Tiek, kiek gali prisiminti penkiametis vaikas. Išliko tik paties senelio rašyti prisiminimai ir laiškai bei kai kurie dokumentai. Nuo vaikystės mėgau vartyti tą sąsiuvinį, vis iš naujo ir iš naujo peržiūrėti popierius jo piniginėje, ir vis matuotis jo Lomžos kalėjime nupintas apyrankes iš arklio ašutų, kurias nešioju dar ir šiandien. Senos nuotraukos, prisiminimai ar pasakojimai apie jį man, vaikui, buvo sukūrę įspūdingą paveikslą: narsaus, drąsaus kovotojo už laisvę, energingo ir entuziastingo lietuvio, kuriam pridėdavau mamos smalsumą, vieno dėdės užsispyrimą ir kito dėdės sodrų balsą bei juoką…. O kur dar jį pažinojusiųjų apibūdinimai – didis patriotas, „tik dantys ir akys“ (žiba). Toks susikurtas senelio vaizdinys yra išlikęs iki šių dienų. Ir nors jo prisiminimus šiandien skaitau kiek kitaip, suprantu, kad toks patriotizmas šiais laikais sunkiai įmanomas. Kita vertus, gyvename jau kitokiais laikais, sprendžiame kitas dilemas ir negalime tapatintis su praeitimi. Todėl šį kartą noriu tik pasidalinti Ožkinių kaimo Motiejaus Agurkio žodžiais, jausmais ir mintimis, kad pabandytume pamatyti tuometinį gyvenimą jo akimis.
Motiejaus Agurkio gimimo tvirtinimo akto vertimas iš rusų kalbos (parašytas senąja rusų kalba).
Įvyko Punske, 11/24 d. rugsėjo mėn., 1905 metais, trečią valandą dienos.
Prisistatė asmeniškai Jan Ogurkis (Jonas Agurkis), ūkininkas, gyvenantis Oškinių kaime (40-ties metų) kartu su Vikentijumi Becvinskiu (46 metų) ir Antanu Agurkiu (48 metų), ūkininkai iš Oškinių kaimo ir parodė mums vyriškos lyties kūdikį, patikindami (pareikšdami), kad jis gimė Oškinių kaime šių metų 8/21 rugsėjo 3 valandą ryto nuo teisėtos jo žmonos Onos Paplauskaitės (Anny z Poplavskich) (41 metų). Tam kūdikiui švento krikšto metu, kurį suteikė tuo metu kunigavęs Simonas Garmusas, duotas Motiejaus (Maciej) vardas. Liudininkai buvo: Petras Černelis ir Mariana Budzeiko. Šis aktas neraštingiems liudytojams tarnautojo (priimančio skelbiamą žinią) perskaitytas, mūsų tik pasirašytas.
Iš Motiejaus Agurkio prisiminimų sąsiuvinio[1]
M. Agurkis
Alksnėnai 1939 m. gruodžio mėn. 15
Esu gimęs 1905 IX 21 d. Oškinių km. Seivų valsč. Suvalkų apskr. Visas laikas gyvenau ūky susidedanti iš 16 margų žemės. Tėvas mirė 1918 m. Mūsų šeimos liko: motina, sesuo ir mes keturi broliai. Ūkę tvarkė vyriausias brolis. Aš dirbau įvairius darbus pas kitus. Į kariuomenę išėjau 1926 m. rudeny, tarnavau du metu „raitojoj artilerijoj“ (buv. lenkų). Kariuomenėje būdamas turėjau sąryšį su Lietuvos II-jo skyriaus agentais ir dirbau Lietuvos naudai neapkesdamas lenkiškų pliutokratų-budelių.
1932 m. rugpjūčio mėn. 30 d. jungtuvės su Birute (Jankauskaite iš Senųjų Alksnėnų), gyvenimas pakenčiamas, ūkio darbai ir toliau politinis veikimas. 1933 m. gegužės mėn. 3 d. prasideda kryžiaus keliai. 1933 m. gegužės 3 d. nuvykau į Suvalkus, tą pačią dieną buvau lenkų žvalgybos karininkų sulaikytas ir tris dienas tardomas visokiais būdais, po trijų dienų kankinimo likau paleistas namo ir vėl darbus tolyn su Lietuva.
1933 m. gegužės mėn. 13 d. Birutė sulaukė sūnaus. Sūnų pakrikštijo Punsko parapijoj vardu Sigitas-Petras.
1933 m. rugpjūčio mėn. 9 d. išvykau į Suvalkus medžiagos, bet deja, likau sulaikytas gaujos lenkų ponų-pareigūnų ties Suvalkais prie tilto, kartu turėjau medžiagą, o to paslėpti jau buvo neįmanoma, pirmas uždėjo pančius paručnikas Habickis (žvalgybos skyr. karininkas). Po trijų dienų lenkiškų tartūrų, kurių aš niekad nepamiršiu, ir aš už tai lenkams nebūsių gailestyngas, as manau kad ir mano sūnūs vykdis mano pageidavima-kerštą. Po tardymo buvau nugabentas į kalėjimą Suvalkuose, kur šiek tiek gavau laisviau atsikvėpti, nors tas buvo neaišku, nes buvau karo lauko decizijoj, kalėjime lenkiški tipai mane baugino būk tai mane pakars ir t.t., bet man tas viskas buvo nesvarbu ir nebaugu, nes aš už Lietuvą buvau visa kuo pasiaukavęs tik buvo gaila Birutės ir Sigito. Dėl mano kombinacijų iš karo lauko teismo liko mano byla perkelta į apygardos teismą. Ir 1933 m. gruodžio mėn. 5-6 dienomis buvo teismas, teisė prie uždarų durų, po dviejų dienų paskelbė sprendimą, kiek? Ogi 5 metus kalėjimo. Už ką?!!! Aš gi nežudžiau lenkų, bet mano buvo tikslas kad nenutautėtų mūsų broliai-lietuviai ir kad mūsų sostinė Vilnius su visu okupuotu kraštu grįžtų prie savo motinos Lietuvos. 1934 m. kovo mėn. buvau išvežtas kartu su bendros nelaimės draugu Pralejka Juozu į Lomžos kalėjimą. Tik atvažiavus labai baisiai atrodė kalėjimas, kuris susideda iš trijų sparnų, kiekvienas sparnas turi po 120 kamerų vienukių, ketvirtas sparnas buvo bendrų kamerų, kurių buvo 14. Mane pasodino vienukėje partery, kur buvo nežmoniškai šalta, nes davė viena antklodę (kocų) kuris buvo ant vienų skylučių, iš savo šiltų rūbų ką turėjau paimė ir paliko sandely o išdavė valdiškas tik nuo saulės, nes tokia yra kalėjimų tvarka, norint turėti ką iš savo šiltų rūbų reik turėt nuo kalėjimo viršininko leidimas. Kol parašau prašymą, kol gavau atsakymą tai ir gerokai prabėgo laiko ir teko puikei pašalti, žinoma kaip galima jaustis tokioj kameroj ku ąsoty vanduo iššala.
Lomžos kalėjimo tvarka buvo sekanti: nuo ryto 6-tos valandos iki 9-tos vakaro reike sėdėti arba vaikščioti po kamerą, nes gulėti yra griežtai draudžiama, dienos metu yra viena valanda skirta kieme pasivaikščioti, einant gulti drabužiai reike išstatyti ant koridoriaus už durų; maistas ryte 400 gr. duonos ir pusė litro juodos kavos, pietums literis srubas ir vakarieniai literis srubas, o sruba būna įvairi, gyvulinių rūnkelių, kopūstų lapų iš betoninių statinių ir kartais kruopų (kaip lenkai vadina „kaša“) bet kad perkūnas trenktų į bliūda tai nepataikintų į kruopą ir taip sukėsi visus 5-kis metus, sunku būtų buvę išbūti tuose mūruose tiek laiko, tik dėka Birutei kad dažnai prisiūsdavo maisto siuntas. Kalėjime į jokius darbus neimdavo nes pas lenkus politkalinei buvo izoliuoti nuo kitų kalinių. Tik mes kaipo politiniai turėjom vieną lengvatą t.y. galima buvo naudotis rašomąja medžiaga ir naudotis laikraščiais (lenkų kalba). 1935 m. gegužės mėn. gavau laišką nuo Birutės kad Sigitas yra miręs, mirė 1935 m. gegužės mėn. 1d., prasideda dar liūdnesnis gyvenimas, be to po tokių visų pergyvenimų pradėjau jaustis esu nesveikas, bet kalėjimo administracija į politinius kalinius mažai tekreipdavo dėmesio. Visgi po tų visų pergyvenimų 1938 m. sausio mėn. pradėjau jaustis visai blogai, nes krūtinei jausdavau vis didesnius skausmus. Tuomet kreipiausi į skyriaus viršininką kad mane užrašytų pas gydytoją (nes kalėjime tokia tvarka pirma reikia užsirašyti), visgi po kiek laiko, klausau šauksmą koridoriuje „davač tego špriega do doktora“[2], tuojaus duris atrakino ir nuvedė pas gydytoją. Gydytojui apžiūrėjus nieko gero ir blogo nepasakė, mat jau pas lenkus buvo tokia politika kad politiniais kaliniais mažai tesirūpindavo, nors buvo aišku kaip diena kad esu nesveikas; po kiek laiko nuėjau vėl pas tą patį gydytoją ir vėl skūndžiuos kad man skauda krūtinėj, gydytojas man atsako „takdobre wygliadaš jestes opaliony i chodriš do doktora“[3], kaip aš galėjau atrodyti apdęgęs ant saulės, ir gerai atrodyti būnant nesveikas; bet visgi neiškentes paraše receptą ir gavau tuos vaistus iš laisvės nuo Birutės iš Daugeliškio, nes valdiškų vaistų neduodavo todėl receptą nusiunčiau į namus kad atsiūstų. Bet toliau vis jausdavau kad tikrai yra bloga, tuomet aš nuėjau treti karta pas gydytoją ir pareikalavau griežtai patikrinti mano sveikatą nes nesu joks semulantas ir neprašau Jūsų malonės, aš reikalauju gydytojo iš laisvės arba mane turit pristatyti ir už tai pats mokėsiu kiek bus reikalinga, jeigu mano reikalavimo nepatenkinsit aš skelbiu baduoklę. Tada gydytojas geriau šiek tiek apžiūrėjo ir pasakė kad jis nieko negali padaryti, nes reikia daryti spiaudulių analizą, o pas juos kalėjime nėra laboratorijos tik yra mieste. Tuomet aš pareiškiau kad aš galiu duoti ištirti į miestą už savo pinigus. Ant rytojaus atėjo į kamera kažkoks tipelis iš miesto ir liepė prispiauti į bonkelę. Už trijų dienų parnešė analizos davinius, bet jų man neatidavė vis dar slėpė kad aš nežinočiau jog esu sergąs. Tik pasiliuosavus gavau į rankas tuos davinius analizos kuriuos čionai ir paduodu žodis žodin:
Analiza plvociny: „Preparatach basvionych metodą Zel nechsteiva zostalo wykrytę prądki kocha wjs/w 5-8-12 skladają się z kilka i kilkamašcie prądkow“. Pasirodo kad pas mane atvira džiova, nes už kelių dienų pradėjau su kraujais spiaudyti. Tada atėjo skyriaus viršininkas ir pasakė „Agurkis zabrač rzeczy pujdzie do drugiej celi“, tuomet aš paklausiau kodėl ir kur, tada jis pasakė kad gydytojas įsakė pasodinti vieną ir saulėtoj kameroj. Tiesa, pasodino patogioj kameroj bet vaistų jokių nedavė tik parašė receptą kad pats pirkčiaus vaistus „ celenu gluconatum“. Puiki globa lenkų dėl politinių kalinių?!!! Vieną tik turėjau lengvatą kad galėjau gauti iš namų ir pirkti maisto kiek norint, nes kitiems kaliniams buvo aprubežiuota, taigi čia ir parašysiu tą kiekį: apart valdiško maisto galima buvo pirkti arba iš namų gauti į dvi savaites laiko 1 kg. duonos, 250 gr. cukraus, 250 gr. riebalų, 1 kg. pamidorių, 1 kg. obuolių, 1 pakelį tabąko ir rūkamo popieriaus. Aš nor tada ir turėjaus maisto pakankamai bet aš buvau nustojas tiek apetito kad viskas stovėjo, bet jau aš gyvenau viltim nes artinasi diena laisvės. 1938 m. rugpjūčio 12 d. aš laisvas, ta diena sunku aprašyti po tiek kančių, tas gali suprasti kas tokį gyvenimą pergyveno.
Išėjus iš kalėjimo nuvažiavau tiesiai į Daugieliškį pas Birutę, nes ten ji gyveno pas Pijų (patikslinimas: Birutės brolis Pijus Jankauskas Jankus). Daugieliškyje išbuvom dvi savaites, po dviejų savaičių išvažiavom į Alksnėnus. Į Vilnių palydėjo Pijus. Iš Vilniaus išvažiavome pavakare, Suvalkuose buvome ryte, Suvalkuose buvo turgaus diena, eidami gatve sutikom Agnietę (Agnietė Pacenkaitė, Birutės puseserė) ir agr. Pajaujį (Jonas Pajaujis iš Ožkinių), truputį pasikalbėjus išsiskyrstėm savo reikalų tvarkyti. Vakare atvažiavus į Trakiškių stotį tuojaus pradėjo dar vagonuose tikrinti pasus, matosi buvo kokio niekšo įskūsta kad aš parvažiuoju, nes pastebėjau kad kiti buvo nesvarbu, tik prišokus prie manęs pasienio puskarininkis suriko „a pan dokąt“ (liet.: o ponas kur važiuojat), aš visai ramiai atsakiau kad į namus iš kalėjimo o ne iš Amerikos, tada jis sako kad aš su žmona esam sulaikyti, aš visai nenustebau, nes jeigu šunį pjudo tai šuo turi loti. Tas tipelis pareiškė kad turėsim eiti į Punską, tada aš pasakiau kad aš turiu čemodanus ir turi duoti vežiką, tada jis sako gali pasisamdyti už Lietuvos dolerius, aš jam atrėžiau kad aš ne Amerikonas tik buvęs politinis kalinys atlikęs baudą ir ne Tamstos reikalas, bet tą viską pastebėjo agr. Pajaujis kuris kartu gryžo iš Suvalkų tas patarė eiti o daiktus palikom stoty. Aš Birutė ir tas pasienio puskarininkis nužygiavom į Punską, ten apėjom nuo ainošiaus pas keipošių nič nieko nepasakė, bet to dar maža nusivarė į Kreivėnų stražnicą, ten nuėjus ištardė ir liepė eiti namo, ir kasdieną pas juos melduotis. Pagal valdžios įstatymus reikėjo policijoj ir valsčiui užsiregistruoti, nuvykus į policiją (Čipliškėse) tuojaus paklausė ar aš dar negavis rašto, man atsakius kad ne, jie pareiškė, kad vykčiau į valsčių ir ten gausiu.
Nuvažiavus valsčiun gavau trėmimo lapą vykti į gilumą Lenkijos ir nuo įteikimo dienos už trijų dienų turiu išvykti. Tai ir sugrįžau kaip nesavas, nes per tris dienas nei su giminėm negaliu po tiek laiko pasimatyti. Sulaukus vakaro visi ramiai nuėjom gulti, po kiek laiko beldimas į duris. Užsikėlė Viktoras (Viktoras Jankauskas) ir išėjo, klausaus kalba lenkiškai ir klause apie mane ar aš namie, Viktoras sako kad aš guliu bet jis prašo kad užsikelčiau, aš atsikėles užsimečiau dulkinį ir išėjau, ogi žiūriu Kreivėnų (stražnicos) viršininkas Pinevskis ir prašo kad aš apsirengčiau nes jis nori su manim ilgiau pakalbėti, aš šiek tiek apsirengiau ir atėjau, kur tokį svečia vestis pasikalbėti, ogi į virtuvę patogiausė, bet kur tau, ponui nepatiko ir prašo kur į geresnį kambarį, tada nuvedžiau į kambarį na ir prasidėjo diskutuoti, jis pradėjo mane visokiais būdais bauginti, aš teisintis, jis manęs norėjo išbandyti ką aš turiu galvoje, matosi norys areštuoti, nes buvo prikaišiojama viskas, bet aš tą viską gerai supratau ir jam mokėjau apie tokius dalykus atsakinėti, tada jis žiūri kad su manim negalės niekaip baigti, tuomet pradėjo prikaišioti kad aš bėgsiu į Lietuvą, aš jam atrėždavau griežtai kad ne, nes ir Lenkija yra gana plati ir rasiu sau pragyvenimą, tada jis man ir patiki, nebaigęs to pradeda ką nors kita, tai gražiumu tai su piktuma ir su revolveriu šokinėjo, bet aš laikeusi ramiai. Kada jau pakankamai įkirėjo galvojau su juo ir jo palydovu (kareiviu) kuris kampe sėdėjo kaip šuo su šautuvu ir ant šautuvo durtuvas, bet aš juos vienas abu būčiau sutvarkęs tik kad būtų kabinėsi prie namų ir būtų nedavę ramybės, tai tuomet Viktoras pastatė dar bonkę snapso ir taip prasėdėjom visą naktį tik prieš dieną Viktorui pakinkius arklius nuvežė kaip šunį į Punską ir baigėsi mano diskusijos su tuo viršininku.
1938 m. rugpjūčio 29 d. perėjau nelegaliai administracijos liniją ir apsigyvenau Lietuvoj. Birutė liko namie laikinai kol aš rasiu patogesnę vietą. Aš apsigyvenau pas giminaitį Juozą Paplauską Sangrūdos vargonininką, pas jį išbuvau apie du mėnesius. Pragyvenimui gaudavau pašalpą iš Generalinio štabo II-ro skyriaus nuo Pulkininko Matusaičio* į mėn. po 100 litų. Po to išėjau gyventi pas pil. Kalesinską Aleksandrą (Sangrūdoj), 1939 m. balandžio mėn. 6 d. atėjo į Lietuvą Birutė ir abu gyvenom pas Kalesinską, o gegužės mėn. persikėlėm gyventi pas Antaną Sendą (Alksnėnuose).
*Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pulkininkas Juozas Matusaitis
(Bus daugiau)
[1] Kalba netaisyta.
[2] Siųskit tą šnipą pas daktarą.
[3] Taip gerai atrodai įdegęs ir vaikštai pas daktarą.
