Sigitas Birgelis, punskas.pl
Seniau mokytų žmonių kaime nebuvo. Tik nedaugelis kaimiečių galėjo leisti savo atžalas į gimnaziją. Neturtingieji buvo savamoksliai, mokėjo skaityti, pasirašyti, nors buvo tokių, kurie ir to nemokėjo.
Spaudos draudimo laikotarpiu lietuvių kalba rašyti ir skaityti mokė tėvų samdomi daraktoriai. Nebuvo nuolatinės vaikų susirinkimo vietos – todėl vaikai rinkdavosi toje troboje, kuri tuo metu išlaikydavo mokytoją. Mokymas įprastai vykdavo virtuvėje prie stalo. Už darbą daraktoriui žmonės atlygindavo kas kuo galėdavo: vienas atnešdavo drabužių, kitas – mėsos ar bulvių, trečias – vilnų.
Mokslai prasidėdavo prieš Naujuosius Metus ir tęsdavosi iki Velykų. Vaikai pramokdavo skaityti maldaknygę ir rašyti raides. Daraktorius skaitydavo tekstą, o vaikai jį atkartodavo. Rašydavo į sąsiuvinius, jei tokius turėdavo. Pertraukų nebuvo. Vaikai mokydavosi po 2–3 valandas per dieną. Per 2–3 žiemas jie išmokdavo skaityti ir rašyti.
Pirmoji pradinė lietuviška mokykla mūsų krašte įkurta 1908 metais Seinuose. Joje mokytojavo Teresė Kryžianauskaitė. Tuoj po to „Žiburio“ draugija pradėjo steigti lietuviškas mokyklas kaimuose.
Nėra ko stebėtis, kad prieš 100 ir daugiau metų mūsų krašto kaimo žmonių savimonė ir išprusimas buvo kitokias nei dabar. Vartant senus Seinų spaustuvėje leidžiamo „Šaltinio“ laikraščio puslapius, galima aptikti ne vieną šiandien mus šokiruojančią žinutę[1].
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lenkų valdžia nusprendė Seivų valsčiuje pastatyti 5 naujas mokyklas. Ji pasižadėjo duoti medžiagas statybai ir užtikrinti mokytojams algas. Žmonės turėjo tik pridėti po 150 rublių kiekvienai mokyklai.
Reikėjo reikalą apsvarstyti. 1913 m. birželio 23 d. vyko valsčiaus gyventojų sueiga. Apie ją „Šaltinio“ puslapiuose A. Adomaitis rašo: „Bet kad gi pages ūkininkai šaukti: „Nereik mums mokyklų, nereik! Mes ne ponai! Kai visi bus mokyti – nebus kam dirbti!..“ Labiausia baisu pasirodė, kad reiks kelios kapeikos daugiau primokėti. Pasiūlymas atmestas. Nes tik vienas Vaitakiemio kaimas buvo prielankus.
Liūdnas ir skaudus toksai apsireiškimas! Baisu mokesnio – bet argi daug jo reikės – 750 rub. O pažiūrėkime, kiek mes sunešame Punsko monopolin ir aludėsna. Juk dešimtis tūkstančių tenai sunešam mūsų kruvinu prakaitu uždirbtų pinigų, o kokia mums iš jų nauda? Neduokim tenai aukų, o mūsų valsčiuje bus galima išlaikyti net dešimtis naujų mokyklų.
Sako – nebus kam dirbti. Išmokykime vaikus, apšvieskime juos taip, kad suprastų savo krašto brangumą, pamylėtų tėvynę, tada nebėgs paaugę Amerikon, bus kam žemė dirbti, bus darbininkų…
[1] A. Adomaitis. „Šaltinis“ Nr. 28, p. 446.
