Sigitas Birgelis, punskas.pl
Ant nedidelio kalnelio rytinėje Punios ežero pusėje, prie kelio į Ožkinius, driekiasi senosios Punsko parapijos katalikų kapinės. Kai šviečia saulė, smagu po jas pasivaikščioti, pajusti laiko tėkmę, pamąstyti apie gyvenimo ir mirties prasmę. Kiek istorijų mums jos galėtų papasakoti? Kiek ten po velėna amžiams atgulusių žmonių, kurie mylėjo, troško būti mylimi, tuokėsi, gimdė vaikus, tikėjo, kad gyvens, kad nebus užmiršti. Jų atminimas išnyko be pėdsako.
Pirmosios Punsko parapijos kapinės buvo įkurtos apie 1597 m., steigiant parapiją. 1777 m. dokumente rašoma, kad jomis turi rūpintis Mockavos dvaro savininkas. Jam pavesta prižiūrėti, kad arti nuo kapinių tvoros žydai nestatytų namų, nekurtų smuklių nei degtinės varyklų.
Bažnyčios kapinės, kaip ir daug kur tuo laikotarpiu, buvo šventovės teritorijoje. Apie tai liudija 1669 m. Punsko parapijos vizitacijos įrašas: „bažnyčios šventoriuje įrengtos kapinės, deja, ne iki galo aptvertos.“
Kunigai, atrodo, buvo laidojami bažnyčios rūsyje. Klebonas kun. Kazimieras Šimanovskis (Kazimierz Szymanowski) 1701 m. savo testamente užrašė: „kūną mano nuodėmingą Punsko bažnyčioje […] fundatoriaus rūsyje prašau palaidoti.“
Beje, nėra dokumentų ir nereikėtų teigti, kad ten palaidotas šventovės statytojas Stanislovas Zalivskis.
Kunigas Benediktas Beniaševičius (Benedykt Beniaszewicz) bažnyčios inventoriaus knygoje yra užrašęs: „Kapinės, kuriose stovi bažnyčia, aptvertos tašytomis sijomis, sustatytomis viena šalia kitos. Sijoms vietomis jau reikia paramos. Iš klebonijos pusės yra varteliai. […] Iš turgavietės pusės taip pat yra vartai […]. Abejos kapinės, tiek pirmosios Punsko miestelyje, kuriose stovi bažnyčia, tiek antrosios parapinės už miesto, reikalauja skubaus aptvėrimo.“ Po dvejų metų bažnyčios inventoriuje jau rašoma apie pirmųjų kapinių (prie bažnyčios) supuvusias sijas.
Nuo XVIII a. pabaigos bažnyčios šventoriuje laidota tik dvasininkus, miestelėnų amžinojo poilsio vieta buvo įrengta kitoje Punios ežero pusėje.
1814–1819 m. Punsko parapijos mirusiųjų knygose jau beveik nėra užuominų apie kapines bažnyčios šventoriuje. Jos dar kelis kartus minimos bažnyčios inventoriuose (pvz., 1828 ir 1830 metais). Paskutinį kartą šios kapinės bažnyčios inventoriuje paminėtos 1901 m. Jame, tarp kitko, rašoma: „Bažnytinės kapinės visos yra aptvertos akmeniniu mūru su stogeliu, dengtu skiedromis.“ Inventorius mini vieną įėjimą į jas – vartus iš turgavietės. XIX–XX a. sandūroje šiose kapinėse jau stovėjo dabartinė Punsko bažnyčia, o šventoriuje nebebuvo laidojama.
Nežinia, kas atsitiko su žmonių palaikais ankstesnės bažnyčios rūsyje ir šventoriuje. Ar jie buvo perlaidoti, ar liko visiems laikams po bažnyčios pamatais?
Pasakojama dar, kad statant dabartinę bažnyčią buvo rastas 2 m ilgio kardas ir daug žmonių griaučių. Jie užkasti toje vietoje, kur dabar bažnyčios altorius. Kaulų rasta ir XX a. (klebono A. Žievio laikais) kasant duobę bulvėms bei statant išvietę.
Daug kas pasikeitė po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Punsko kraštas atiteko Prūsijai (vokiečiams). Jie uždraudė laidoti arti gyvenamųjų namų įrengtose kapinėse. Jos buvo uždarytos. Suvalkų valstybinio archyvo dokumentų duomenimis, bažnyčios teritorijose buvo laidojama iki XVIII a. pabaigos. Viename iš dokumentų rašoma, kad 1799 m. Jurgis Klimavičius (78 m. ūkininkas iš Paliūnų), o 1800 m. Simonas Žardeckas iš Cirailių palaidoti prie Punsko bažnyčios. 1801 m. dokumente įvardijama, kad toks J. Plata iš Radiškės jau buvo palaidotas kitoje vietoje – naujosiose parapijos kapinėse (dabar tai senosios kapinės).
Ar įmanoma paskaičiuoti, kiek žmonių palaidota šiose kapinėse? Kapinių plotas 1 ha. Šioje teritorijoje galėjo būti iškasta maždaug 5000 duobių. Viename kape galėjo būti laidojama iki trijų mirusiųjų (vidutiniškai 2,5 žmogaus). Taigi išeitų, kad amžinojo poilsio čia atgulė maždaug 12 500 žmonių.
Kapinėse buvo išskirtas ir nedidelis plotas savižudžiams, nekrikštytiems vaikams bei parapijos netikintiesiems. Tai galėjo būti pietvakarinis kapinių kampas. Savižudžių nebuvo galima nešti pro vartus. Laidojant jų kūnai buvo perkeliami per tvorą ir prie jos užkasami. Niekas prie tų kapų nesimeldė ir niekas jų nelankė. Ir, žinoma, niekas nenorėjo arti jų būti palaidotas.
Naujosiose kapinėse (dabar senosios kapinės) buvo laidojami tik Punsko miestelėnai, nes kaimiečiai iki XIX a. turėjo savo kapinaites. Jų liekanų yra dar Agurkių, Navinykų, Šlynakiemio ir kituose kaimuose. Šios kapinaitės visada buvo brangios kaimo gyventojams. Žmonės, eidami pro jas, nulenkdavo galvą, persižegnodavo, pasimelsdavo. Laikui bėgant, kapinių mediniai kryželiai supuvo, o žemės kauburėliai išsilygino.
Apie Navinykų kaimo kapinaites knygoje „Navinykai“, kurią išleido Punsko „Aušros“ leidykla, rašė Marytė Malinauskienė. Kapinės yra nuošaliau pirmosios kaimo linijos, už vingiuoto Akuotės upelio. Jos nedidelės – pusė margo. Išliko akmeninės tvoros liekanų. Pastebėta, kad tarp akmenų buvo klojamos samanos. Anuomet toks tvorų statymo būdas buvo itin dažnas. Vėliau vietoje samanų pradėta naudoti kalkes.
Pasikliaukime 1814–1829 m. mirusiųjų knyga. Per 15 metų Navinykų kapinėse palaidota 17 žmonių. Tuo metu Vidugirių kapinaitėse palaidota 16, Žvikelių – 20, Mockavos – 64, Zovodos – 43. Nors jau buvo uždrausta, kaimo gyventojai ir toliau norėjo savo artimuosius laidoti kaimo kapinaitėse. Laidodavo juose pačius seniausius gyventojus ir vaikus iki vienerių metų. Tai darydavo ypač žiemą, kai užpustytais keliais sudėtinga buvo mirusiuosius nuvežti į Punsko kapines. Reikia turėti omeny ir tai, kad laidojimas parapijos kapinėse kainavo.
1949 m. Navinykų kaimo gyventojai, norėdami atminti savo prosenelius, kapinaitėse pastatė betoninį kryžių su užrašu:
„A+A
VIEŠPATIE
PASIGAILĖK
SIELŲ
PAMYNKLAS
KRISTUI
PAGERBTI
PASTATYTAS
1949 M.“
Mokytojai su mokiniais kapinių plotą apsodino skarotomis eglutėmis. Šiuo metu kryžius stovi krūmuose visiškai vienišas. Prieš keliolika metų kasmet Navinykų mokyklos mokiniai per Vėlines uždegdavo žvakutes, padėdavo puokštelę žalumynų. Kai mokyklos neliko, ši užduotis tenka kaimo gyventojams.
„Nors senosios kapinės sunykusios ir kuklios, bet jos išliko, neprarado savo sakralinės galios, – rašo Marytė Malinauskienė. (…) Jaučiu, kad čia ir šiandieną kiekviename medyje, kiekvienoje žolelėje teka protėvių kraujas. Kapinių tyloje girdžiu senolių patirties balsą, gaivinu savo sielą ir galvoju – kiek mes, aštuntoji Navinykų karta (skaičiuoju: 100 metų = 3 kartos), pasikeitėme per tiek laiko? Atsakymą randu mintimis persikėlusi į dabartines kapines. Dabartiniais laikais kapinės tampa pelną nešančia vieta arba prabangos įrodymo ženklu, o juk tikime, kad tai yra šventa vieta, tai žemė-motina, kuri priglaudžia mūsų artimųjų kūnus. Ši vieta pilna skausmo, liūdesio, ilgesio, tikėjimo, ramybės, meilės. Kur galime aptikti didesnę emocijų ir išgyvenimų eksploziją, jei ne paslaptingoje amžinojo atilsio vietoje? Svarstau, ar yra dar stipresnis jausmas, kuris užvaldo visus šiuos jausmus? Jeigu yra, tada kaip jį pavadinti?“
