Po Pirmojo pasaulinio karo Lumbių kaime daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Tada jie siekė įkurti lietuvišką mokyklą, bet lenkų valdžia nesutiko. Kaimas pradėjo lenkėti tarpukariu, atsikėlus kolonistams, o paskui šis procesas vyko dar sparčiau, kai 1941 m. daug lietuviškų šeimų buvo iškeldinta į Lietuvą. Dabar Lumbiuose lietuviškai kalba tik kelios šeimos. 2007 m. „Suvalkiečio“ 3 numeryje buvo išspausdintas mano straipsnis „Lumbiai“, kuriame aprašiau kaimo pavadinimo kilmę ir trumpą istoriją, Henryko Dochos (Henryk Docha) dvarą, saviveiklą tarpukariu bei 1960–1961 m., kolonistų atsikėlimą į kaimą, laukų šventinimo apeigas, Kalėdų, Velykų ir Užgavėnių papročius, jaunimo šokius, linų auginimą ir jų apdirbimą, iškeldinimo į Lietuvą bangą 1941 m. Jis paremtas jau mirusios Izabelės Brazinskienės pasakojimais ir prisiminimais. Šiame straipsnyje norėčiau skaitytojams papasakoti apie linus. Ji man, tarp kitko, papasakojo, kaip vyko linarovis ir kiti apdorojimo darbai. Savo prisiminimus ji pradėjo taip:
„Dar prieš kolonistų atsikėlimą į Lumbius mano broliai kelerius metus linams nuomojo žemę iš dvarininko Henryko Dochos, kadangi savo nedaug teturėjome. O kai atsikėlė kolonistai, nuomojome iš kolonisto Vitoldo Voicechovskio (Witold Wojciechowski). Taip pat sėjome linus savo žemėje. Tuomet nuomotoje žemėje užaugdavę labai geri linai. Kadangi jų būdavo labai daug pasėta, rauti turėjome samdyti rovėjas (merginas ir moteris). Atsimenu, kad pas mus linus rovė Misiukevičių Olesė, Petronų Janina, Ignatavičių Zosė, na, ir aš.
Linus raudavome kelias dienas rankomis. Nurautus rišdavom į mažus pėdelius ir statydavome juos į mažas rikes. Kai linai gerai užderėdavo, po linarovio ant lauko būdavo daug rikių. Žmonės, tai matydami, labai mus girdavo. Sakydavo, kad labai geri linai užaugo.
Nurauti linai turėjo kurį laiką pastovėti ant lauko, kad išdžiūtų, o paskui buvo vežami į kluoną.
Vėliau linus reikėjo apdirbti, tai yra iš linų stiebelių išskirti pluoštą (plonus plaušelius). Pirminis linų apdirbimo etapas buvo kūlimas, kuriam būtinai reikėjo kviesti talką. Jeigu tai būtų dariusi sava šeima, kūlimas labai užsitęstų. O šio darbo negalima buvo nukelti žiemai dėl to, kad iškultus linus dar reikėjo iškloti ant balos. Taigi kulti būtinai reikėjo rudenį.
Mano broliai paprašydavo merginų ir vyrų į talką. Kiekvienas vyras atsinešdavo savo spragilą, o mergina kultuvę. Kai kurie, kai susižinodavo, kad pas mus kuliami linai, patys ateidavo, neprašyti.
Linai buvo kuliami dviejuose kluono klojimuose. Viename vyrai spragilais kūlė, o kitame merginos kiekvieną apkultą linų saują padėdavo ant lentos ir daužydavo kultuve, taip jos pabaigdavo vyrų darbą, kad neliktų galvutėse sėklų. Iškultus linus merginos dar pakrėsdavo, kad išbyrėtų visi sėmenys, o paskui pluoštus perduodavo kitiems vyrams, kurie juos ryšiais surišdavo į didelius kūlius. Vakare mano mama visus linų kūlikus pakviesdavo vakarienės, o po jos vykdavo pasilinksminimas. Buvo šokiai ir dainos. Į pasilinksminimą ateidavo Valukonių Juozas iš Lumbių su armonika. Lumbiams buvo gerai, nes turėjo savo muzikantą, nereikėjo kituose kaimuose ieškoti. Linksmybės trukdavo iki kokios dvyliktos valandos nakties. Visi būdavo patenkinti ir linksmi.
Kitą dieną kulti vėl sueidavo tie patys žmonės. Prašyti per daug nereikėjo. Linų kūlimas trukdavo gal kokias keturias dienas. Talkininkams už darbą nemokėta. Nereikėjo už tai atidirbti. Sukviesti darbininkai dirbo, kad po darbo dienos galėtų pabendrauti, pašokti ir padainuoti.
Paskui iškulti linai buvo klojami ant balų eilėmis. Čia jie gulėdavo apie šešias savaites. Po to jie buvo statomi į kūgelius, kad rudens vėjas išdžiovintų. Kai linai išdžiūdavo, tuomet jie buvo rišami į didelius kūlius ir suvežami į kluoną.“
Kitas linų apdirbimo etapas buvo mynimas, arba linamynis, kuriam reikėjo 14 žmonių. Kadangi Lumbiuose tuomet daugelis sėjo linus, reikėjo laukti, kol bus laisva pirtis, nes be jos neįmanoma buvo minti. Pirtis (arba jauja) – tai atskiras ūkinis pastatas arba sandari kluono dalis javams prieš kuliant spragilais arba linams ir kanapėms prieš minant išdžiovinti. Buvo statoma iš apvalių rąstų arba drebiama iš molio. Mūsų krašte daugiausia buvusios molinės pirtys. Jos stovėdavo atokiau nuo sodybos. Prisimenu, kad kelios molinės pirtys buvo ir Klevuose.
Pirtyje buvo dvi patalpos. Vienoje buvusi didelė krosnis iš akmenų ir įrengtos grėdos linams arba kanapėms džiovinti. Grėdos Lietuvoje vadinamos ardais, tai iš šatrų padarytos lentynos, ant kurių buvo dedami linai tam, kad išdžiūtų. Pirtys neturėjo kamino. Kūrenant krosnį durys buvo praviros, kad galėtų išeiti dūmai. Prieš linų mynimą krosnį reikėjo kūrenti du kartus: iš vakaro ir nakčia, apie pirmą arba antrą valandą.
Kita patalpa buvo skirta linams minti. Kaip pasakojo I. Brazinskienė, jos broliai linus mynė Staskevičienės pirtyje, kadangi buvusi labai netoli namų. Mynimui reikėjo kitų pagalbos. Jei ateidavo paprašyti mergina ar vyras padėti minti vieną arba kelias dienas, už darbą reikėjo atsilyginti ne pinigais, o atidirbti tiek dienų, kiek dirbo paprašytas darbininkas.
Pakviesti į darbą (merginos, moterys ir vyrai) turėjo atsinešti rankinius mintuvus. O minama būdavo maždaug taip. Vyrai didesniais mintuvais laužydavo linų stiebelius, moterys lengvesniais mintuvais arba bruktuvėmis išbrukdavo spalius (atskirdavo juos nuo linų). I. Brazinskienė prisimena, kad pasitaikydavo visokių laužikų. Jeigu kuris sulaužydavo lino stiebelius taip, kad jie būdavo minkšti, tuomet moteriai buvo lengva išbrukti. Kai pasitaikydavo vyras, kuris tik lengvai sulaužydavo linus ir sauja visai nelinkdavo, vargas buvo moteriai iš jo perimtus linus brukti. I. Brazinskienės tėviškėje (pas Sidarius) linus mynė, tarp kitko, iš Klevų Anelė Vinikaitytė-Misiukonienė, Juozas Vinikaitis ir Anelė Leončikaitė-Krakauskienė (buvo keliskart). Labai daug kartų, dar būnant labai jaunai (17–18 metų), teko linus minti ir I. Brazinskienei. Ji mynė linus ne tik namie, bet ir pas kitus ūkininkus. Vienais metais, kai buvo pasėta daug linų, jai teko net 18 dienų minti. Vyresnės moterys stebėjosi, kad tokią jauną merginą tėvai leidžia dirbti tokį sunkų darbą. Bet kiti atsakydavo, kad ji geriau mina negu motina. Na, o jeigu prie žmonių ją taip pagirdavo, tai tuomet stengdavosi dar geriau dirbti.
Linamynis tęsėsi nuo bulviakasio iki viduržiemio. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje, didesniuose ūkiuose, buvo naudojamos linų minamosios mašinos, vadinamos linamynėmis, kurios buvo sukamos maniežiumi, traukiamu vieno ar dviejų arklių.
Išminti linai buvo brukami bruktuve. Bruktuvė, kitur vadinama dar brauktuve, plaktuve, plūktuve – vienašmenis ar dviašmenis kardo ar peilio pavidalo įrankis su rankena išmintų linų pluošto spaliams išdaužyti (išbrukti). Jos dažniausiai buvo daromos iš liepos, uosio ar eglės medžio. Nubrukti linai buvo šukuojami: mediniu šepečiu nušukuojamos pakulos, geležiniu pašukos, šeriniu – pašukėlės. Pašukos – šepečiais nušukuotos pakulos.
Nušukuotos linų saujos buvo susukamos mažomis grįžtelėmis arba supinamos į kasą. Grįžtė – šukuotų linų, kanapių susukta kelių saujų pynė.
Dažnai brukdavo ir šukuodavo pačios šeimos, tačiau jeigu linų būdavo daug, tuomet į pagalbą samdydavo moteris. Seniau žmonės linų sėdavo daug, kadangi iš jų siūlų audė įvairų audeklą – kelnėms, marškiniams, paklodėms ir kt. Be to, pakulas ar sėmenis noriai pirko ir gerai mokėjo žydai. Spaliai buvo naudojami iškloti namo viršų (kaip termoizoliacinė medžiaga). Bet darbo būta tikrai daug ir sunkaus.
Iš sušukuotų linų buvo verpiami siūlai, o iš siūlų austas audeklas. Švariausi linai buvo verpiami drobėms, ploniems raštuotiems audiniams, pašukos ir pašukėlės – drobėms, paklodėms, geresnės pakulos – maišams, marškoms, gūnioms, iš prastų pakulų, nuobrukų buvo sukamos virvės ir pančiai.
Išaustos drobės visuomet baltintos. Daugiausia jos buvo virinamos pelenų šarme, o paskui ištiesiamos pievoje. Kartais drobės buvo paliekamos pievoje nakčiai, nes rasa greitino balimą. Baltinama buvo sodams žydint. Prasidėjus laukų darbams, sausi audeklai suringuojami (suklostomi) ir iki rudens paliekami troboje. Rudenį jie upėje ar ežere kultuve išvelėjami, paskui išdžiovinami, ištampomi, iškočiojami ir sudedami į skrynias.
Drobė – tai dvinytis audeklas iš lininių, pašukinių ar medvilninių su lininiais siūlų. Drobės būdavo plonos ir storesnės. Iš jų siūta marškinius, rankšluosčius, staltieses, paklodes.
Antrojo pasaulinio karo metu žmonės noriai pirkdavo lininius audeklus, kadangi parduotuvėse pramoninių medžiagų nebuvo.
Linai minimi pačiose seniausiose lietuvių liaudies sutartinėse (tai daugiausia darbo dainos, susijusios su linų auginimu, rovimu, verpimu ir audimu) ir pasakojimuose. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu. Jie laikyti priemone, apsaugančia nuo piktųjų dvasių ir įvairių negerovių (pvz., gyvatė per lininį audeklą negalinti įkirsti, linienoje dvesianti).
Kai kurių žodžių paaiškinimai
marška – etnogr. 1. drobulė pašarui, skiedroms ar šaip biriems daiktams nešti; ja nešamas kiekis. 2. dz., ryt. paklodė. 3. ryt., dz. lovatiesė. 4. dz., ryt. austinis apklotas. 5. ryt., dz. staltiesė. 6. žem. rankšluostis
gūnia – etnogr. raštuota marška vežimo sėdynei ar arkliui dengti
nuobrukos – pakulos su spaliais iš braukiamų linų
Kostas Leončikas, punskas.pl
