Lingvistinės paleontologijos ir archeologijos teorijų labirintuose

Prieš maždaug 8000 metų Dniepro baseino stepėse (ar kur nors Azijoje, už Uralo) gyveno indoeuropiečių protautė, iš  kurios vėliau atsirado beveik pusė žmonijos tautų. Pirmykštės kalbinės bendrystės laikais gentiniai dialektai suskilo į tarmes, iš kurių išsirutuliojo indoeuropiečių kalbos. Mūsų dienų kalbininkai pajėgia atkurti kai kuriuos indoeuropiečių prokalbės žodžius ir formas. Indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis mātēr, iš kurio kilę lietuvių kalbos žodžiai motė ir moteris, sanskrito k. žodis mātār, lotynų k. – māter, graikų k. – mātēr, latvių k. – māte, rusų k. – matj, ukrainiečių k. – mati, vokiečių k. – Mutter, anglų k. – mother, prancūzų k. – mēre.

Indoeuropiečių kalbos rutuliojosi nevienodai: vienos nuo prokalbės tolo lėčiau, kitos – greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už kitas gyvąsias indoeuropiečių kalbas, todėl joje daugiau archaizmų. Galbūt lietuviai mažiau keliavo, įsikūrė netoli savo senosios protėvynės, gyveno nuošaliau nuo tako, kuriuo keliavo kitos etninės grupės. Kad lietuvių kalba archajiška, turtinga ir graži, pastebi viso pasaulio kalbininkai, todėl ji svarbi studijuojantiesiems lyginamąją kalbotyrą ir dėstoma daugelyje pasaulio universitetų. Krinta į akis senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lietuviams lengva suprasti. Žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygų pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: Katras tu esi?

Lietuvių ir sanskrito kalbų panašumų pavyzdžiai[1]:

Dėl to, kad indai įsikūrė rytuose, o europiečiai – vakaruose, atsirado pavadinimas „indoeuropiečiai“. Iki XIX a. vidurio mokslininkų manyta, kad indoeuropiečių prokalbę geriausiai išlaikęs sanskritas, todėl, pasak jų, protėvynė ieškotina Azijoje. Iš kalbų lyginimo paaiškėjo, kad lietuvių kalba ne mažiau archajiška, kad indoeuropiečiai gyveno Europos klimato juostoje, žinojo vasarą ir žiemą, vilkus, lokius, elnius, laikė bites. Į rytus nuo Uralo nei šių žvėrių, nei bičių nebūta, tad ir jų protėvynė Azijoje negalėjusi būti.

Indoeuropiečių protėvynė nebuvo panaši į šių laikų žemyną. Didžiulės girios, pelkės, ežerai ir aukšta žolė – tai būdingiausias ano meto kraštovaizdis. Pasėliams žemės mažai būta, reikėjo kirsti girias, sausinti pelkes, klajoti su gyvulių bandomis po stepes ir miškastepes, kovoti dėl ganyklų, vandens telkinių, geresnių dirvų. Geriau ginkluotos gentys užgrobdavusios silpnesnių genčių ganyklas ir gyvulių bandas. Tie, kurie nenorėjo prarasti laisvės, kraustydavęsi kitur. Vieni indoeuropiečiai nukeliavo į šiaurę, kiti kūrėsi rytų ir vidurio Europoje, dar kiti apsigyveno vidurio Azijoje. 

Lingvistinė paleontologija, kaip ir archeologija bei kultūros istorija, padeda atskleisti sudėtingas senovės paslaptis. Šiandien nesunku sužinoti, pvz., ar indoeuropiečiai laikė avis. Užtenka pažvelgti, kokie yra kalbos faktai. Lietuvių ir sanskrito kalbose šis gyvulys yra avis, lotynų – ovis, latvių – avs, rusų – ovca, lenkų – owca. Iš to matyti, kad jie laikė avis, nes šis žodis buvęs indoeuropiečių prokalbėje. Iš kalbų analizės matyti, kad indoeuropiečiai laikė ir šunis, ir karves, ir ožkas, ir kiaules, ir arklius, augino miežius, kviečius, pupas, linus (tai patvirtinama ir remiantis archeologija). Lietuvių kalboje yra žodžiai arti, akėti, sėti. Visus juos vartoja ir latviai: art, acet, set. Kad ir prūsai turėjo šiuos veiksmažodžius, liudija žodžiai artoys (artojas), aketes (akėčios), semen (grūdas). Tokių atitikmenų netrūksta ir kitose indoeuropiečių kalbose.

Indoeuropiečių kalbose nėra bendrų žodžių metalams pavadinti. Iš to daroma išvada, kad su metalais jie susipažino prokalbei suskilus.

Indoeuropiečiai gyveno šeimyninėmis bendruomenėmis. Į jų sudėtį įeidavo kelių kartų šeimos. Susikaupus daugiau turto, reikėjo jį saugoti nuo kitų, kurti sustiprintas gyvenvietes. Lietuvių kalboje tokia gyvenvietė buvo pilis, latvių k. – pils, graikų k. – polis, sanskrito k. – pur. Kol indoeuropiečiai gyveno protėvynėje, jų kultūros lygis buvo vienodas, jie turėjo bendrą mitologiją, garbino saulę, mėnulį, perkūną, turėjo šventų giraičių, upių ir ežerų.

Pasitraukus ledynui, pirmieji gyventojai į baltų teritoriją atkeliavo maždaug prieš 10–12 tūkst. metų. Vieni istorikai teigia, kad seniau visame Pabaltijyje gyventa finų, o tik II tūkst. pr. Kr. juos pakeitė indoeuropiečiai. Kiti tvirtina, kad pietiniame Pabaltijyje gyvenę tie patys žmonės, iš kurių susikūrė baltų gentys. Lietuvių kalbininko K. Būgos nuomone, baltų protėvynė ieškotina į šiaurę nuo Pripetės, pietuose baltiškų vandenvardžių paplitimo riba laikytinas Seimo upės baseinas, rytuose – Volgos ir Okos aukštupiai. Anksčiausiai prie Baltijos jūros bus atsikėlę prūsai, kurie jau prieš Kristų gyveno Pavislėje, kur jų kaimynai buvę vokiečiai (gotai). Gotams išsikrausčius į pietryčių Europą (II a. po Kr.), baltai pasistūmėjo iki Vyslos. Rytų germanų paliktoje teritorijoje pradėjo kurtis slavai, kurie maišėsi su baltų likučiais.

Iki XIX a. lietuviai neretai kildinti iš romėnų, nes lietuvių kalboje yra daug žodžių, panašių į lotyniškus (dievas – deus, vyras – vir, ugnis – ignis, sėmenys – semen, dantis – dens, senis – senex, tu – tu, esti – est, ėsti – edere, augti – augere, sėdėti – sedere, jungas – jungum ir daug kitų). Net manyta, kad lietuvių kalba – tai lotynų kalbos atšaka. Buvo sukurta legenda apie Lietuvos kūrėją Publijų Liboną, vėliau pavadintą Palemonu, kuris I a. pr. Kr., pilietinio karo metu, paliko tėvynę ir su žmona bei vaikais iškeliavo į šiaurę. Nuplaukęs Nemunu iki Dubysos įkūrė ten pirmąją pilį. Lenkų istorikas Janas Dlugošas, kuris lietuvius taip pat kildino iš romėnų, rašė, kad baltai į šį kraštą atkeliavo Cezario laikais.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

[1] Interneto prieiga: http://www.lsk.flf.vu.lt/lt/katedra/apie/seniausia-kalba/