Tęsiame pasakojimą apie lietuviškų ansamblių sąskrydžius. Pirmas sąskrydis vyko 1939 m., antro prisėjo laukti 20 metų. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Suvalkų krašto lietuvių padėtis buvo komplikuota. Jie neturėjo galimybių tenkinti nei tautinių, nei kultūrinių poreikių, buvo varžomas jų religinis gyvenimas.
XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje padėtis šiek tiek pradėjo gerėti. Susidarė sąlygos plėtoti kultūrinę veiklą, nors ji buvo lenkų valdžios kontroliuojama ir varžoma.
Pasak punskietės Adelės Pauliukonytės-Samulevičienės[1], rengiant kokį nors lietuvišką susibūrimą reikėjo saugotis, kad apie tai nesužinotų Pasienio apsaugos kariuomenės (WOP) tarnyba. WOP kariai gaudydavo lietuvius, suimdavo juos ir įvairiausiais būdais iš jų tyčiodavosi. Pirmasis viešas lietuviškas saviveiklos renginys buvo suorganizuotas 1951 m. Ožkinių kaime. Jo metu pasirodė V. Valinčiaus vadovaujamas choras, buvo deklamuojami eilėraščiai, šokami lietuvių liaudies šokiai. Tuoj po to beveik kiekviename didesniame kaime pradėjo veikti kaimo šviesuolių vadovaujami saviveiklos kolektyvai.
Atidarius Punsko kultūros namus (1956 m.), saviveiklinis darbas labai sustiprėjo. 1957–1967 m. šiame krašte veikė 17 ansamblių, kuriuose dalyvavo apie 400 žmonių. Vieni lietuviški ansambliai veikė trumpai, kiti – keletą dešimtmečių.
1959 m. buvo suorganizuotas lietuviškų saviveiklos kolektyvų sąskrydis.
Apie pirmąjį po Antrojo pasaulio karo ansamblių sąskrydį „Aušra“ rašė[2]:
„1959 m. vasarą prie Klevų piliakalnio surengėme visų veikiančių ansamblių sąskrydį, programai pasibaigus ansamblių vadovams įteikėme lietuviškas knygas. Žiūrovai į šį renginį važiavo vežimais, net dviračiai tada dar buvo sunkiai prieinami. Punsko LKN saviveiklininkai jau važiavo pasisamdytu iš kooperatyvo traktorium, tačiau dėl įvairių priežasčių galą kelio nuo Smalėnų iki Klevų jiems teko eiti pėsčiom.“
Šiek tiek mįslingos yra 1973 m. „Aušros“ 19 nr. 3 psl. paskelbtos 1959 metų sąskrydžių nuotraukos su tokiais užrašais: „1. Nuotrauka iš 1959 m. Sąskrydžio Eglinės piliakalnyje. 2. Didelio pasisekimo Eglinės piliakalnyje Sąskrydžio metu turėjo atvykęs Goberis iš Suvalkų. 1959 m. 3. Pačioje Eglinės piliakalnio viršūnėje. 4. Iš 1959 m. vasaros Sąskrydžio Eglinės piliakalnyje“. Nuotraukos Broniaus Nevulio. Yra ir fotografija iš Klevų piliakalnio su užrašu: „Gerai nusiteikę punskiečiai 1959 m. Klevuose Sąskrydžio metu“. Ar tai reikštų, kad 1959 m. vyko du sąskrydžiai?
Tuometinio LVKD CV pirmininko Juozo Sigito Paransevičiaus nuomone, du sąskrydžiai vienais metais negalėjo būti organizuojami. Prie Eglinės piliakalnio turbūt vyko vieno ar kito ansamblio pasirodymas, klaidingai įvardytas sąskrydžiu.
Apie pirmuosius Klevuose vykusius sąskrydžius pasakoja jų liudininkai ir dalyviai.
Albina Grigutienė iš Klevų[3]:
„Dar jauna buvau, pati nedainavau, bet visas kaimas dalyvavo, daug žmonių. Žinau, kad Elena Buračiauskaitė-Zdanienė mokė Lumbių ir Klevų vaikus, jaunimą šokti ir su jais dalyvavo sąskrydyje Klevuose. Apie 1960-uosius Klevų piliakalnyje, prie Klevo ežero, Ramoniškių pusėje, vyko per trejus metus sąskrydžiai nuo 10 valandos sekmadieniais po rytinių mišių. Per 5 valandas koncertavo daug grupių. Kalno papėdėje tarp Klevo ir Klevaičio ežerų koncertavo kolektyvai, o žmonės sėdėjo pakalnėje, tad gerai matė. Koncertas labai ilgas, nes daug grupių gražiai parodydavo savo veiklos vaisius. Buvo dainos, šokiai, monologas vienas kitas. Po koncerto vieni eidavo namo, kiti susinešę maisto, kaip ir dabar, vakarojo, vaišinosi ir toliau dainavo, šoko. Lietus lyg ir nesutrukdydavo.“
Genius Latvys[4]:
„(…) Daugelis vyresnių vadina piliakalniu tą suėjimą, didelį koncertą prie ežero. Pirmieji piliakalniai buvo netoli mūsų sodybos (sukūręs šeimą apsigyvenau Grigučių sodyboje). Suvažiavo vežimais daug žmonių ir įrengtoje ant žemės (pakabinus austas lovatieses) scenoje grojo, dainavo, šoko. O paskui jau kaimynystėje, Balulių žemėje, tokioj pakrantėje, ant piliakalnio šlaito, tarp dviejų Klevų ežerų buvo.“
Algirdas Skripka[5]:
„Kai pirmininku LVKD buvau išrinktas 1959 m. spalio 25 d., tai po metų surengė draugija sąskrydį vasarą pas Albiną Balulį. Žiūrėjom, kad kalnas, kad ežeras būtų, ir tiko vieta Klevų piliakalnyje (Balulių žemėje). Mūsų krašte veikė labai daug meno kolektyvų ir visi buvo pakviesti pasirodyti, iš viso apie 18 grupių. Suvažiuodavo žmonės vežimais, dviračiais, mažai kas motociklais. Grupės veikė LVKD skyriuose, svetainėse beveik kiekvienam kaime, tarp kitų ir Radžiūčiuose (pas Valukonius), Dusnyčioj pas Klimasarus, Lumbiuose (kurie jau net nepaminimi niekur).“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis,
punskas.pl
[1] Stavinskienė V. Lenkijos lietuvių bendruomenė, Punskas–Vilnius, 2004, 51 p.
[2] Prisiminimų žiupsnelis, „Aušra“ 1973, 19 nr. 2 p.
[3] Pakutkienė E. http://archyvas.punskas.pl/saskrydis-vis-dar-vadinamas-piliakalniu-4-d/.
[4] Ten pat.
[5] Ten pat.
