Šiandien daug kas gali paklausti, kur tie jotvingiai, kuriuos dažnai minime, gyveno, kur jų gyvenamojo ploto ribos. Jas šiandien sudėtinga būtų nurodyti. Vakaruose jotvingiai ribojasi su prūsų galindais ir nadruviais, šiaurėje – su lietuviais. Neaiškios rytinės ir pietinės ribos. Rusios ir Lenkijos šaltiniai rodo, jog apie 1264 m. jotvingių gyventa bemaž visoje Palenkėje. Baltiškos kilmės vietovardžių yra iki Bugo upės, net iki pat Varšuvos. Jotvingių gyvenamojo ploto ribos su slavais nebuvo pastovios ir kito. Šiandien manoma, kad jotvingių gentys buvo užėmusios didelį plotą. Jų valsčiai siekė Narevo ir Bugo upes, rytuose – Brestą ir Drohičiną.
Nėra aiški šiaurinė jotvingių genčių riba. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad sūduviai gyvenę iki Nemuno (visoje dab. Užnemunėje). Yra vakarų baltams būdingų hidronimų ir anapus Nemuno (dešinėje Nemuno pusėje). Atrodo, kad Nemunas nebuvo skiriamoji riba tarp vakarinių ir rytinių baltų. Jotvingių kalbos reliktų aptinkame pietų Lietuvos ruože: Kaunas–Žiežmariai–Vievis–Šalčininkai. Tą patvirtina ir archeologiniai radiniai.
Pirminių šaltinių, kurie padėtų nustatyti sūduvių ribas, nėra daug. Šį tą sužinome iš karo žygių aprašymų, kronikose ir dokumentuose minimų vietovardžių, kuriuos pavyko lokalizuoti. Lenkų istorikas Dlugošas bandė nusakyti sūduvių gyvenamąsias sritis, bet daugiau pripainiojo, negu išaiškino.
Pirmasis moksliškai sūduvių plotą nustatė prūsų žemės istorikas Toeppenas. Jis iš dalies rėmėsi Melno taikos sutartyje nurodyta siena tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, nes ji sutapo su Sūduvos siena. Ji ėjo Luko upe ir Luko ežerais, toliau į šiaurę iki Galdapės. Pasak Toeppeno, šiaurinė ir rytinė siena siekė Nemuną, o pietuose – Narevą. Istorikas C. Engelis, remdamasis archeologiniais duomenimis, ribą nukėlė gerokai į vakarus: nuo Grajevo tiesiai iki vakarinių Mauro ežero pakraščių, Unguros miesto ir Galdapės.
Pagal Jurgį Gerulį, sūduvių sienos šiaurėje ir rytuose siekė Nemuną, pietuose – Belovežo girią, pietų vakaruose Bugą, vakaruose – riba ėjusi išilgai iki vietos, kur Luko upė kerta Rytprūsių sieną. Nuo čia ji tęsėsi per Mozūriją iki Vištyčio ežero, toliau iki Nemuno.
Lenkų istorikas A. Kamińskis Sūduvos sienas išveda šitaip: šiaurėje ir rytuose Sūduvos ribą sudarė Nemunas (Jurbarkas, Kaunas, Alytus, Merkinė, Gardinas), nuo Gardino ji ėjo į pietus iki Svisločiaus aukštupio, pietuose iki Bebro upės, toliau Luku iki Grajevo. Vakarinę sieną jis veda lanku iki Galdapės, pro Vištyčio ežerą ir Šešupe iki pat Nemuno. Tai labiausiai atsargiai išvestos sūduvių gyvenamosios ribos. Manoma, kad sūduvių gyventa plačiau, bet tai gali išaiškinti archeologiniai tyrinėjimai.
Istoriniuose šaltiniuose yra išlikę daug pavadinimų, kurie vadinami, terra, territorium. Istorikai juos vadina valsčiais. Tokiuose valsčiuose buvo daug kaimų, miškų, pievų, ganyklų ir ežerų. Pasak lenkų istoriko H. Łowmiańskio, vidutiniškai viename valsčiuje galėjo gyventi 1000 ir daugiau žmonių. Kiekviename valsčiuje buvo mažiausiai po vieną pilį ar sustiprintą kaimą – gynybinį valsčiaus centrą. Tai buvo savarankiški politiniai vienetai. Jie pavojų metu jungdavosi. Atskiras sritis valdė kunigaikščiai. Tik Skomantui buvo beveik pavykę apjungti Sūduvą.
Šaltiniuose galima aptikti 14 valsčių, 3 pilių ir 10 kaimų vardai. Kai kurie mokslininkai bandė juos lokalizuoti. Kruopščiausiai tai padarė A. Kamińskis. Piečiausias valsčius, Zlina, minimas Voluinės metraštyje 1251 m., lokalizuojamas tarp Jotvingių Pelkių, Bebro ir Luko upių. Į šiaurę yra buvusi Raigardo pilis, o už jos prasidėjo Kresmena (netoli Skomanto ežero). Už Skomanto ežero yra buvęs valsčius Derna (Dernen), o dar šiauriau – Meruniska. Ties Vištyčio ežeru yra buvęs Weyze valsčius. Jo vardas siejamas su Vižainio pavadinimu. Vakaruose, Galindos pasienyje, minimi du valsčiai: Kyminava ir Sentanė. Palei Nemuną buvo Panemunės valsčius. Ties Prienais buvo Vanga, prie Kirsnos – Kirsnuva, į vakarus nuo Merkinės – Dainava.
Žinomi kilmingųjų sūduvių vadų vardai. Tai: Skomantas, Skurda, Ankodas, Kantigirdas, Komotas, Stekintas ir kt. Kariuomenė buvo sudaryta iš raitininkų ir pėstininkų. Politiškai Sūduva nebuvo apsijungusi, 1283 m. Kryžiuočių ordinas nugalėjo jotvingius. Jų žemė liko nusiaubta, gyventojai pasitraukė į Lietuvą, buvo išžudyti arba perkelti į Sembą. Kryžiuočiai degino jotvingių sodybas, o kraštą pavertė dykra. Toje dykroje porą šimtmečių slapstėsi krikštytis nenorėję pavieniai jotvingiai.
Po 1411 m. Torunės taikos į šią teritoriją kėlėsi lietuviai. Turbūt patys pirmieji sugrįžo į savo tėvynę kryžiuočių išblaškyti jotvingių likučiai. Po keturių šimtmečių, 1860 m. gyventojų surašymo metu, 30 929 pietinės Gardino gubernijos dalies gyventojai užsirašė jotvingiais.
Lietuviai ribojosi su šiaurinėmis jotvingių gentimis – dainaviais ir sūduviais. Lietuvos valstybės susidarymo metu tos gentys buvo jau gerokai aplietuvėjusios. Žinoma, kad paskutinis jotvingių vadas Skurdas 1283 m. paliko kryžiuočių nusiaubtą tėvynę ir persikėlė į dešinįjį Nemuno krantą, į Lietuvą. Lietuviškoje jotvingių žemės dalyje atsirado kaimų, turinčių pavadinimą Dainava.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
