Kovų dėl lietuviškų pamaldų klausimu (6 dalis)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
(Tęsinys)
Kaip minėjau, 1980 m. sausio 27 d. Seinuose lankėsi kunigas Pranas Gavėnas – Pietų Amerikos lietuvių kunigų vienybės pirmininkas. Į Seinus jis atvyko niekieno nepasiųstas, be jokios „misijos“, privačiai. Čia jam teko patirti daug skaudžių nemalonumų, savo akimis pamatyti, kaip brutaliai lietuviams neleidžiama melstis gimtąja kalba ir trukdoma giedoti.
Kunigas Pranas Gavėnas negalėjo pakelti tokio didelio lietuvių pažeminimo. Nusprendė šią problemą iškelti į viešumą. Tačiau vis delsė, laukdamas ko nors pozityvaus. Bet nesulaukė.
Vasario 8 d. kun. P. Gavėnas, atvykęs į Romą, parašė italų kalba pranešimą popiežiui, aprašydamas išgyventą įvykį ir nušviesdamas popiežiaus tėvynėje vykdomą lietuvių diskriminaciją. Pranešime pabrėžė, kad nerasdami teisybės teisėtu keliu, lietuviai bus priversti „išeiti“ į pasaulietišką spaudą.
Dabar reikėjo rasti būdą, kaip šį pranešimą, kartu su seiniškių raštu, parašytu lenkiškai, perduoti į popiežiaus rankas, kad jis nenukeliautų iš karto į… Vatikano archyvą?
Buvo sušauktas Romos lietuvių kunigų vienybės posėdis, kuriame dalyvavo vysk. Antanas Deksnys. P. Gavėnas susirinkusiems perskaitė laišką popiežiui. Laukė pasisakymų, nuomonių, pastabų. Tačiau tvyrojo visiška tyla. Pagaliau ją nutraukė prel. L. Tulaba. Jis pastebėjo, kad… nediplomatiška laišką pradėti „grasinimais“, o be to, laiškas per ilgas /daugiau kaip 4 mašinraščio lapai/.
Kun. P. Gavėnas tuoj pat išsitraukė kitą, vieno puslapio laiško santrauką ir perskaitė. Ji visiems patiko.
Kilo daug sumanymų, kaip raštą perduoti popiežiui, tačiau niekas neišdrįso imtis veiksmų.
Praėjus kuriam laikui, kun. P. Gavėnas kreipėsi į saleziečių atstovybę prie Šventojo Sosto. Jie sutiko laišką perduoti sekretoriatui, bet to Gavėnui buvo per maža. Jis prašėsi audiencijos pas kard. A. Samorę. Šis lietuvį kunigą maloniai priėmė, nors buvo gripo kamuojamas.
„Pasiųsk tiesiogiai, popiežius gaus“, – diplomatiškai patarė. Nusileidęs į Vatikano paštą, kun. P. Gavėnas išsiuntė raštą be pašto ženklo, kaip tai priimta, jei laiškas siunčiamas šalies galvai.
Seiniškių reikalu kun. P. Gavėnas aplankė ir kardinolą Agnelo Rossi, brazilietį, užimantį aukštą postą. Šis buvo kun. Gavėno paprašęs rašto apie katalikų padėtį Lietuvoje, kad galėtų jį perduoti popiežiui.
„Apie Lietuvą galėsiu paruošti,– atsakė kun. P. Gavėnas, – tačiau čia turiu kitą“ ir įteikė jam rašto kopiją apie Seinus.
Po savaitės Vatikano dienraštyje „L Osservatore Romano“ pasirodė žinutė, jog kardinolas A. Rossi buvo popiežiaus priimtas. Apie raštą dėl seiniškių lietuvių diskriminavimo neužsiminta.
Kun. P. Gavėnas rašo (kalba originali):
„Vasario 16 d. šv. Kazimiero kolegijoj koncelebravau Mišias su mons. Andriu Bačkiu. Tad jį ir paprašiau šios paslaugos, kaip dažnai susitinkančio su popiežiumi. Pažadėjo, bet ir šaltai, diplomatiškai, pastebėjo. „Tai laiškas vandens, juk popiežius gauna daugybę tokių laiškų!.. Bet gi pamaniau „lašas po lašo…“
Kovo 5 d. susitikau su tuo pačiu mons. A. Bačkiu. Jis pats, neklaustas, pranešė: „Popiežius laišką gavo ir skaitė su tam tikru atsidėjimu?“
Man to ir tereikėjo. Ką daugiau galėjau padaryti?!
Laiške buvo:
a. išsamus mano pranešimas itališkai,
b. Seinų lietuvių prašymas lenkiškai,
c. ir anas mano trumpesnis laiškas-santrauka.
Tam tikras skaičius šios dokumentacijos kopijų buvo pateikta ir kitiems svarbesniems asmenims Romoje.
Grįžęs iš Lietuvos ir Lenkijos, aplankiau saleziečių centre vyr. saleziečių rektorių ir jam papasakojau ne tik apie Lietuvą, bet ir apie Suvalkų trikampį. Jis nelauktai man tarė: „O jei ta Seinų parapija atitektų saleziečiams?“… prašė tai įteikti raštu ir pažadėjo balandžio pradžioj, kai lankysis Lenkijoje, tą klausimą ten iškelti. Kas šiuo atžvilgiu padaryta, lig šiol neturiu žinių.
Mane į Lenkiją palydėjęs vienas iš saleziečių centro vyresniųjų, gavęs Lenkijoj mano raštą itališkai ir seiniečių prašymą lenkiškai, balandžio 10 d. man rašė: „Gaila, kad turėjote tokių nemalonumų S. parapijoj. Gal ir bus galima šiuo atžvilgiu ką nors padaryti. Kalbėsiu su mūsų Pirmu /t. y. kard. Višinskiu, P.G./. Kitame laiške /IV.30 d./ rašė: „Birželio 3 d. grįžęs į Romą, kalbėsiu su kuo reikia“ /manau ir su popiežium, juk tai jis popiežiui pranešė apie mano kelionę į Lietuvą, kuria „Šv. Tėvas džiaugėsi“/. Tas pats asmuo VII. 11 d. vėl rašė, bet jau iš Romos: „Lenkijos Primui susirgus, tuomet negalėjau su juo tartis Seinų reikalu, bet rugpjūčio 5 d. grįšiu į Lenkiją ir stengsiuos pateikti Primui Tamstos iškeltą atvejį.“
Po kurio laiko kun. P. Gavėnas gavo kelis Seinų lietuvių laiškus (kalba originali). Viename skundžiamasi: „Pirmadienį mūsų Tėvelis /?/ mus išbarė, kam tokį „svečią“ jam atvežėm!….“, kitame priduriama: „Klebonas grasino, kad vyskupas mus nubaus….“
Birželio 16 d. dar vienas rašė: „Turėjom žinių, kad pavasarį apsilankys Lomžos vyskupas Seinuose, tad ruošėmės kreiptis su prašymu dėl pamaldų bazilikoje. Vyskupas atvažiavo, mes irgi buvome pas jį nuėję, bet jis mums nieko nepažadėjo… Dabar turime žinių, kad liepos mėnesį popiežius lankysis Brazilijoje. Mes visi Seinų lietuviai, prašome, gal Jūs galėtut jam išaiškinti mūsų tolesnę padėtį. Nejaugi pačiam Šv. Tėvui nerūpi apie 3000 katalikų taip skriaudžiamų! Žinome, kad popiežius labai rūpinasi kitų tikėjimų žmonėmis ir visus maloniai globoja, bet kodėl lietuviai Seinuose taip daugel metų yra skriaudžiami, lyg nebūtų tikintieji. Taigi malonėkite mus užtarti Apaštališkajam Sostui, nes mūsų skriauda yra Jums gerai žinoma. Mes visi su viltimi lauksim nuo Jūsų atsakymo. Gal ką nors geresnio Jūs mums parašysit…“
Kun. P. Gavėnui Brazilijoje teko susitikti su Šv. Tėvu ir jam perduoti seiniškių laišką. Jis popiežiui pasakė: „Šventasis Tėve, viso pasaulio lietuviai susirūpinę laukia, kad teisingai išsispręstų ši tikrai skandalinga padėtis, kuri jau per ilgai trunka Suvalkų trikampyje.“
Kun. P. Gavėnas ilgai svarstė dėl laiško paviešinimo. Praėjus daugiau kaip pusmečiui, įvairių žmonių skatinamas, jis ryžosi imtis veiksmų – Šv. Tėvui įteiktą raštą Seinų lietuvių reikalu paskelbė išeivių lietuvių spaudoje.
(Bus daugiau)