Kun. Motiejus Simonaitis – Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, 12 parapijų dekanas, Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas, lietuvių švietimo organizatorius, Vilniaus lietuvių konferencijos organizatorius ir dalyvis – buvo vienas iškiliausių šio krašto šviesuolių. Šiais metais minime 100-ąsias jo mirties metines.
Kun. Motiejus Simonaitis gimė 1860 m. Puodžiškės kaime (Lazdijų r., Kučiūnų sen.). Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Į Punską atvyko 1900 m. ir pakeitė nusenusį kun. Simoną Norkų.
Kun. M. Simonaitis labai mėgo gamtą, augalus, medžius. Pavasarį vaikščiodavo po kaimus ir ragindavo nedirbamose vietose ir pakelėse sodinti egles, beržus ir šermukšnius. Didelis kunigo M. Simonaičio atminimas – Punsko bažnyčios didysis altorius ir sakykla. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, klebonas pakeitė negotikinio stiliaus altorių nauju, ąžuoliniu. Jo autorius – Suvalkuose gyvenantis Adomas Karalius. Jis padarė didįjį medinį altorių, medinę sakyklą ir vieną klausyklą.
Kun. M. Simonaičio rūpesčiu Prancūzijoje buvo pagamintos altoriaus statulos: Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero. Kiekviena iš jų (o gal abi kartu) kainavusios 500 rublių. Svarbu paminėti ir tai, kad kunigo M. Simonaičio pastangomis akmenimis išklota pagrindinė bažnyčios aikštė, kuri šiais metais buvo iš dalies renovuota.
Kunigas 1906 m. gruodžio 16 d. Punske įkūrė „Žiburio“ draugijos skyrių ir buvo išrinktas jo pirmininku. Į draugiją įsirašė 76 žmonės. Jo pastangomis
1907 m. Seivuose buvo pastatyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. M. Simonaičiui vadovaujant, Punsko „Žiburio“ skyrius įsteigė knygyną, surengė suaugusiems vakarinius kursus, žemės darbų mokyklą, teatrą, vartotojų draugiją „Dzūkas“, blaivybės draugiją.
Punsko klebonas rašė į Seinuose leidžiamą „Šaltinį“, ragino parapijiečius skaityti Seinuose leidžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius.
Kunigui dekanui rūpėjo, kad Punsko parapija būtų lietuviška. Jis nusprendė atskirti aplenkėjusius kaimus ir iš jų sukurti naują parapiją Beceiluose. Beceiliškiai gavo dalį Punsko bažnytinio inventoriaus. Punskiečiai išeinančiuosius palydėjo iki naujos parapijos ribų.
Pirmasis pasaulinis karas užklupo 1914 m. rugpjūčio mėnesį, maždaug po Žolinės. Frontas ties Punsku stovėjo visą žiemą iki pavasario. Gyvenimas buvęs labai suvaržytas. Vokiečiai atiminėjo arklius, o žmonės bijojo net vaikus vežti į bažnyčią krikštyti. Pakriko bažnytinis choras. 1915 m. į Punską atėjo dirbti kunigas Krakaitis, kuris gerai mokėjo vokiškai. Jis su vokiečiais sutarė atkurti bažnyčios chorą. Vokiečiai sutiko choristų neimti į darbus. Kunigas Krakaitis, atrinkęs pačius geriausius giesmininkus, išmokė juos giedoti keturiais balsais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą kun. M. Simonaitis neteko 180 knygų bei daug vertingų daiktų už 3424 rublius. Vokiečiai apiplėšė ir Punsko bažnyčią, paimdami varpus, kurių metalas galėjo tikti karo pramonei – patrankų gamybai. Nepadėjo klebono M. Simonaičio maldavimai ir prašymai.
Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Punsko gyventojus išretino ispaniško gripo epidemija. Mirė drūti ir jauni vyrai. 1919 m. sausį Punsko bažnyčioje vienu metu buvo pašarvota 18 lavonų. Nebuvo kam šv. Mišių atnašauti, nes kunigai išsivaikščioję po kaimus su Švč. Sakramentu. Kunigas dekanas M. Simonaitis, baisiai nusiminęs, ragino žmones melstis, kad būtų atitolinta Dievo rykštė. Per 2 mėnesius Punskas neteko per 360 žmonių. Nebuvo kam karstų dirbti nei duobių kapinėse kasti. Smalėnų parapijoje kunigas užsikrėtė liga nuo sergančiojo ir numirė.
Atgimstant nepriklausomai Lietuvai kun. M. Simonaitis buvo Lietuvių konferencijos organizacinio komiteto narys, dalyvavo ir pačioje konferencijoje. Jo ir kitų pastangomis 1918 m. lapkričio 15 d. Punske buvo įkurta lietuviška savivaldybė, kuriai vadovavo viršaitis Petras Pacenka. Jam talkino raštvedys P. Kupstas ir keliolika vietinių lietuvių milicininkų. 1919 m. vasarą, kai į Punską įžengė lenkų daliniai, Punsko valsčiaus valdyba pasitraukė į Radiškes, o vėliau į Sangrūdą. 1919 m. parapija dar buvo beveik grynai lietuviška. To laiko gyventojų surašymo duomenimis, Punsko parapijoje lietuviais užsirašė 4666 asmenys, lenkais 25, žydais – 289.
1919 m. kun. M. Simonaitis prašė vyskupo atleisti jį iš dekano pareigų, bet vyskupas nesutiko. 1920 m. vasario 6 d. Punsko klebonas buvo suimtas ir įkalintas Suvalkų kalėjime. Ten jis prarado sveikatą ir jėgas. Mirė 1922 m.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
