Sigitas Birgelis, punskas.pl
Šiais metais, jei neklystu, pirmą kartą beveik nuo 100 metų, lapkričio 1 dieną nebus gedulingos procesijos iš bažnyčios į kapines. Šią tradiciją pradėjo Punsko Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčios klebonas kun. Juozas Švedas. Šiemet minime jo 140-ąsias gimimo metines. Ta proga norime priminti šio garbingo kunigo, giesmininko, chorvedžio ir visuomenininko gyvenimą ir nuveiktus darbus.
Kun. Juozas Švedas gimė 1884 m. lapkričio 10 d. Vilkaviškio apskrityje. Gyveno Marijampolėje, 1905 m. įšventintas kunigu. Vikaravo Garliavoje, Keturvalakiuose ir Punske (1917–1922 m.). 1922–1932 m. buvo Punsko Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčios klebonas.
Kun. J. Švedas į Punsko parapiją dirbti vikaru atėjo Motiejaus Simonaičio laikais. Jaunas vikaras buvo linksmas, muzikalus, mėgo jaunimą. Praleidęs keletą mėnesių parapijoje, susidomėjo jos choru. Darbo jam nereikėjo pradėti nuo pagrindų, nes jo pirmtakas kun. Krakaitis paliko gausų (apie 45 žmonių) ir gerai išmokytą chorą. Pirmojo pasaulinio karo metais kun. Krakaitis, gerai kalbėjęs vokiškai, susitarė su vietos okupacine vokiečių valdžia, kad choristai būtų atleisti nuo prievolių ir priverstinių darbų, tad norinčiųjų giedoti chore netrūko.
Bažnyčios choras
1917 m. kovo 19 d., per Juozapines, kun. J. Švedas pakvietė choro dalyvius pietų, kurie buvo surengti Punsko pakraštyje gyvenančios choristės Rožės Čėplaitės namuose. Kaip prisimena žymus Punsko krašto choristas Kostas Cibulskas, susitikimas buvo nuoširdus ir linksmas. Ilgai dainuota, pasakota įvairius atsitikimus ir anekdotus. Kiekvienas choro dalyvis turėjo sudainuoti savo mėgstamą dainą, nes J. Švedas norėjo susipažinti su choristų galimybėmis, patikrinti jų gebėjimus, balsą ir klausą.
Kunigas nusprendė išmokyti choristus gaidų, o tai buvo visiems didelė naujovė. Chorui išmokus skaityti gaidas, palengvėjo chorvedžio darbas, o giedojimo kokybė pakilo į kitą lygmenį. Kun. J. Švedas pirmiausia mokė lietuviškų dainų, vėliau lietuviškų ir lotyniškų bažnytinių giesmių.
Tuometinis Punsko vargonininkas Baliūnas turėjo gerą muzikinį išsilavinimą, mokėsi pas J. Naujalį. Savo pareigas atlikdavo nepriekaištingai, bet buvo, kaip žmonės sako, „prie cynginio“. Jis mokė chorą tik tada, kai kun. J. Švedas jam pakišdavo po nosim partitūrą su bažnytiniais giedojimais. Pats nerodė iniciatyvos. Per 16 metų darbo Punske savo iniciatyva chorą išmokė tik vienos liaudies dainos „Oi, motule mano“. Kunigas J. Švedas mokė jaunimą gražių lietuviškų dainelių. Pats sukūrė dainelę „Pliuškena į krantus Nemuno bangos“, kuri ilgainiui tapo Punsko himnu. Ar kas šiandien ją atsimena?
1922 m. M. Simonaitis mirė. Jo vieton Marijampolėje reziduojantis vyskupas A. Karosas paskyrė kun. J. Švedą. Padarė jį šešių parapijų dekanu. Deja, Lomžos vyskupas A. Karoso dekreto nepripažino ir Švedui dekano titulą atėmė, palikdamas jį klebonauti Punsko parapijoje.
Kun. J. Švedą ir Punsko bažnyčios chorą prisimena K. Cibulskas: „[…] 1916 m. kun. Krakaitis iš daugumos jaunimo rinko tinkamus į chorą. Buvau nuėjęs ir aš, bet mane laikinai atleido, nes į tenorus turėjau per žemą balsą, o į bosus dar per jaunas buvau. Teko palaukti.
1917 m. kun. Krakaitį iškėlė, o jo vieton atkėlė kun. Juozą Švedą. Tada aš įstojau į chorą. Iš pradžių man pasirodė kažkaip nejauku, matyt, kaip ir visiems naujokams, visų vyresniųjų reikėjo bijotis. Jeigu tik dirsteli į akis, tai ir paraudonavai, pagalvojai: „Gal aš čia kur nugiedojau negerai?“ Kitąsyk dar kokį žodį kas pasako ar giedant pataiso, tada visai lieki be ūpo ir imi abejoti, ar galėsi būti tikras choristas. Praėjo dveji metai, aš nė nepajutau, kad visos baimės pranyko, balsas pasitaisė, sustiprėjo. Netrukus tas giedojimas ar dainavimas ėjo visai lengvai, ir aš pradėjau galvoti apie kita.“
Kun. J. Švedas labiausiai mėgo skambinti fortepijonu, bet mokėjo groti ir kitais muzikiniais instrumentais. K. Cibulskas prašė kunigo išmokyti jį iš gaidų griežti smuiku. Jis sutiko. K. Cibulskui iš pradžių nelabai sekėsi. Vasarą, kai darbų iki kaklo, tik šventadieniais galėdavo paimti smuiką į rankas. Ne ką geriau būdavo ir žiemą. Jaunas dienas reikėjo jam leisti ne su smuiku, bet kluone su spragilais.
„Praėjo nemažai laiko, – prisimena K. Cibulskas. – Aš iš palengvo, kun. Švedo padedamas, visas gamas su diezais ir bemoliais išėjau, taip susipažinau su visais kitais gaidų ženklais. Tokiu būdu tą savo pradinį muzikos mokslą ir užbaigiau, toliau mokytis nebuvo kaip. Po kiek laiko pats pradėjau galvoti, kad reikėtų išmokyti kokią dainelę keturiems balsams. Man labai rūpėjo, kaip toji pirma mano mokyta dainelė skambės. […] Ketvertą visados lengviau mokyti negu chorą, nes ketvertas būna iš geriausių balsų. Kad ir pirmą dainą mokinau, bet visi dainininkai buvo rinktiniai, taigi išmokom gana greitai ir gerai. Tos mano pirmos dainelės išmokiau 1922 m.“
J. Švedas buvo labai reiklus ir griežtas chorvedys. Švč. Mergelės Marijos šventei jis buvo parinkęs daug naujų giesmių. Buvo labai patenkintas ir laukė dienos, kada choras užgiedos bažnyčioje. Prieš pat Žolinę surengė paskutinę generalinę repeticiją. Į ją neatėjo viena choro pirmūnė – Ona Mazauskaitė. Choro vadovas laukė, choras nekantravo. Kun. J. Švedas labai susinervino ir visą chorą paleido namo, o naujai išmokytų giesmių neleido giedoti.
Visų šventųjų procesija į kapines
Kaip yra pasakojusi seniausia mūsų krašto gyventoja Anelė Maksimavičienė, seniau žmonės nesirūpino taip kaip dabar savo mirusiaisiais. Į kapines retai kas eidavo, o tik vienas kitas kapus tvarkydavo. Ėjimai į kapus Visų Šventųjų dieną prasidėjo kunigo Juozo Švedo laikais.
O buvo taip. 1923 m. rudenį Punsko klebonas J. Švedas iš sakyklos paskelbė, kad lapkričio pirmąją ruošiama gedulinga procesija į parapijos kapines. Ragino parapijiečius tvarkyti kapus ir dalyvauti procesijoje. „Aš manau, – sakė per pamokslą klebonas, – kad visoj parapijoj nėra tokios šeimos, kuri tose kapinėse neturėtų palaidotų artimųjų giminių ar pažįstamų.“
Punsko krašto chorvedys K. Cibulskas prisimena: „1923 m. lapkričio 1-ąją žmonių priėjo, privažiavo į Punską kaip į atlaidus, namuose liko tik po vieną žmogų. Paskirtu laiku, 10 val. ryto, kada procesija jau buvo pasiruošusi, klebonas išėjo į priekį, ir visi giedodami pajudėjo į kapines. Kai nuėjo, tai pirmiausia visa procesija suėjo į koplyčią. Klebonas atlaikė gedulingas mišias už mirusiuosius, paskui visi ėjo į kapinių vidurį prie numatyto kapo. Ten buvo atlaikytos pamaldos už mirusiuosius, choras sugiedojo kelias giesmes, „Viešpaties Angelą“, ir tuo bažnytinės pamaldos pasibaigė. Po pamaldų kiekvienas parapijietis ėjo prie savo artimųjų kapų, degė žvakutes, lankė kitus kapus, žvalgėsi, kaip kitų kapai sutvarkyti. Paskui visi grįžo į koplyčią, pasiėmė kryžių, vėliavas, ir giedodami patraukė į bažnyčią. Po gedulingos ceremonijos visi skirstėsi į namus. Tokia gedulinga procesija į kapines buvo patenkinti visi parapijos gyventojai. Klebonas J. Švedas šią tradiciją kartojo kasmet, kol buvo Punsko parapijoje.“
Punsko parapijos mirusieji buvo laidojami, kaip ir dabar, kun. Simono Norkaus įsteigtose naujosiose kapinėse. Kelias į jas, ypač pavasarį ir rudenį, buvo nepravažiuojamas. Ratai klimpo iki ašių, pėstieji – kone iki kelių. Keletą mėnesių prieš pirmąją Visų Šventųjų eiseną į kapines, 1923-iųjų vasarą, kun. J. Švedas sušaukė parapijos tarybą. Susirinkusieji pritarė klebonui, kad kelią taisyti reikia. Nutarta jį ne žvyruoti, bet išgrįsti. Kitą sekmadienį klebonas sušaukė parapijiečių sueigą. Susirinkimui vadovavo jis pats. Papasakojo apie ketinimą taisyti kelią bei parapijos tarybos nutarimą. Dauguma susirinkusiųjų pritarė kunigui, bet buvę ir tokių, kurie prieštaravo. Klebonas nustatė, kiek kuris ūkininkas turi paaukoti pinigų, kiek atvežti akmenų, smėlio ir žvyro. Parapijiečiai gausiai atėjo talkon. Grindėjais pasirūpino pats klebonas. Darbas ėjo labai sklandžiai. Visi net nepajuto, kaip per kelias savaites kelias buvo išgrįstas.
(Bus daugiau)
