Balandžio 14 dieną kun. Juozas Montvila, atiduodamas vietą gelbėjimo valtyje, nuskendo kartu su kitais ir garsiuoju „Titaniku“.
2012 m. gegužės 9 d. lenkų savaitraštis „Zaranie“ rašė: „Žinios iš nelaimingojo laivo. Tarp įvairių „Titaniko“ tragedijos detalių yra viena, kurios niekaip negalima nepaminėti. Laive tarp kitų keleivių buvo du kunigai, kurie atsisakė sėsti į gelbėjimo valtis. Kai laivas pasviro į šoną ir pradėjo grimsti į vandenį, daugelis matė juos stovinčius ant denio tarp nelaimingųjų. Jie žuvo rankas iškėlę, suteikdami žmonėms paskutinį išrišimą. Vienas iš tų kunigų buvo lietuvis kun. Monvila, kuris patarnavo savo tautiečiams Anglijoje, ir keliavo į JAV dirbti lietuvių sielovadoje.“
1912 m. gegužės 12 d. „Kurjer Warszawski“ paskelbė trumpą nekrologinę žinutę: „A. a. kun. Juozas Montvila. A. a. kun. J. Montvila, apie kurio tragišką žūtį „Titanike“ jau rašėme, buvo Seinų vyskupijos vikaras Lipsko parapijoje. Už vaiko pakrikštymą, kurio tėvai dar nebuvo sutvarkę visų dokumentų, Montvila buvo pašalintas iš pareigų neribotam laikui. Neturėdamas galimybės išsilaikyti, jis nusprendė išvykti į Ameriką, būtent į Čikagą, kur turėjo gauti mirusių giminaičių palikimą. Jis plaukė „Titaniku“ ir nuskendo kartu su kitomis šios baisios katastrofos aukomis (…). Jam buvo 4 kunigystės metai ir 27 metai.“
Seinų „Šaltinio“ spaustuvės leidinys „Spindulys“ išspausdino kunigo V. Bukavecko telegramą iš Amerikos:
„Žuvo kunigas Montvila, važiavęs laivu „Titaniku“. „Titanike“ žuvo mūsų tautietis, karštas tėvynės mylėtojas kun. Juozapas Montvila, vienas iš žymiausių šio laikraščio bendradarbių. Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie.“
Savaitė po nelaimės Seinų „Šaltinis“ išspausdino kun. K. Matulaičio laišką:
„Ligšiol telegramai paduoda vardus 220 išgelbėtų, po kelis kartus skaičiau, bet veltu, tarp jų neradau vardo kun. Juozapo. Rytoj gal bus jau visų išgelbėtų vardai apskelbti, bet ar rasis tarp jų kun. J. Montvila? Jeigu milijonierai I klesos žuvo, tai ką gi sakyti apie keliauninkus II klesos, kurioje keliavo ir kun. J. Montvila. Negaliu suraminti savo širdies, veltu ieškau nuo ryto lig vakaro laikraščiuose nors mažiausios vilties. Kartu širdyj, lyg jūros vandenyje, ir skaudu be saiko. Nustojau tėvo, motinos, nustojau brolio, bet taip nebuvo skaudu, kaip dabar nustojus kun. Juozapo. Ne tiek skaudu Jo kaipo žmogaus ir giminaičio, bet gero, doro, ramaus, blaivaus, darbštaus kunigo. Gal Dievo tokia valia buvo, kad Jo nekaltos, tyros širdies nesuterštų Amerikos nedorybės. Jeigu negausite nuo manęs šiandie arba ryt telegramos, galite rašyti kun. Juozapui nekrologą. Trumpai Londone pasidarbavo, bet visų širdis patraukė. Kiekvienas išgirdęs apie šią nelaimę, ašaras lieja.“
Nekrologą „Šaltinis“ išspausdino gegužės 14-ąją:
„A. a. kun. Montvila buvo tikrai uolus, darbštus, aukštos doros kunigas. Kas dora, pakilnu, noriai visam tam pritardavo, darbu ir pinigais pagal išgalėjimo remdavo. Savęs nepaisydavo ir asmenine savo gerove maža tesirūpindavo. Tasai uolus Kristaus bažnyčios darbininkas ir paskutinėje valandoje pasirodė vertas aukšto kunigo pašaukimo“.
1912 m. gegužės 16 d. numeryje Varšuvoje leidžiamas dienraštis „Kurjer Warszawski“ paviešino neįtikėtiną žinią: „A. a. kun. Montvilos palaikai. Libava gegužės 15-oji. Laive iš Niujorko į Libavą gabenami okeane surasti a. a. kun. J. Montvilos, Titaniko aukos, apie kurio nuskendimą jau rašėme, palaikai. Kunigo kūnas bus parvežtas į Vilnių, kur vyks jauno nelaimingo kunigo laidotuvės.“
Panašią žinutę paskleidė ir žurnalas „Rygos aidas“. Jis informavo skaitytojus, kad kun. Juozo kūną surado laivas „Lietuva“ ir jis bus atgabentas į Libavą.
Pastarosios dvi žinutės nepasitvirtino. Kunigo kūnas liko okeano gelmėse. Jis nebuvo surastas.
Po tragedijos Montvilų šeima gavo 130 svarų pašalpą. Jie rūpinosi Juozo Montvilos įamžinimu. Brolis Petras JAV išleido biografinę knygą „Kai grįžta praeitis“, kurios pratarmėje rašoma:
„Paminklo jam Atlanto vandenyne pastatyti negalima. Tegul ši knygelė bus jam kaip paminklas ir primins taurų lietuvį, patriotą kunigą Juozą Montvilą. Jei jis būtų miręs Lietuvoje, tai gal Marijampolės kapinėse būtų iškaltas jam juodo granito paminklas prie kitų Montvilų, prie visos giminės. Jei būtų jis miręs Amerikoje, tai jo kapas būtų kur nors lietuvių laidojimo vietose. Ir ten stovėtų paminklas, ir jo įrašas bylotų apie kunigą, kuris savo gyvenimą skyrė lietuvių tautai. Dabar niekur nėra tokio paminklo. Tik ši knygelė primena jį. Ne kapinių lankytojam, bet tiem, kurie, iš praeities stiprybės semdamiesi, vartys jos puslapius.“
Marijampolės bažnyčios sienoje buvo įmūrytas atminimo medalis. Panašus atminimo medalis pakabintas ir Londono lietuvių bažnyčioje.
2012 m. labdaros ir paramos fondas „Sūduvos ateitis“ Nendriškių kaime, Montvilos gimtojoje sodyboje, pastatė paminklinį akmenį. Liubavo parapija šio kunigo atminimą įamžino pastatydama Liubave stogastulpį. Jį išdrožė tautodailininkas Raimundas Blažaitis. Stogastulpio viršūnėje Nukryžiuotasis primena kunigo auką.
***
Minit „Titaniko“ katastrofos šimtmetį, Lietuvos muziejininkus pasiekė žinia, kad tarp daiktų, iškeltų iš „Titaniko“, yra maišas su lietuviška spauda bei Juškos knyga. Žinia susidomėjo Juozo Montvilos giminaitės Niujorke. Jos bandė susisiekti su kompanija, kuriai priklauso visi iškelti asmeniniai keleivių daiktai, ir paprašyti, kad dėdės daiktai nebūtų parduoti kolekcionieriams. Tolimesnė įvykių eiga nėra žinoma.
Nežinia, ar J. Montvila vežėsi į Ameriką dainų rinkinio originalą. Seinų kunigų seminaristų rinkinys galėjo ir nenuskęsti… Prieš keliolika metų vienas žmogus tvirtino, kad turįs dainų rinkinio rankraščio originalą. Rankraštis yra geros būklės, rašytas ranka, tekstai gerai įskaitomi. Savininkas pasiūlė rankraštį įsigyti Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekoms. Pageidaujama kaina – Seimo nario automobilio vertė. Nei vienas Lietuvos institutas buvo nepajėgus tokios sumos sumokėti.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
