Punsko parapijiečių iniciatyva norima atnaujinti kun. Antano Šuminsko paminklą Punsko kapinėse. Reikės pakeisti plytas, padažyti antkapį ir kt. Kas nori paaukoti, prašome kreiptis į Anelę Kliučinskaitę, Danutę Kšivickaitę ir kleboną.
Kuo pasižymėjo Punske klebonaudamas kun. Antanas Šuminskas? Jis buvo šio krašto sūnus. Gimė Punsko kaime, lietuviškoje šeimoje. Patarnauti žmonėms į Punsko parapiją atvyko 1957 m. gruodžio mėnesį ir pakeitė liūdnai pagarsėjusį kun. Stanislovą Kaminskį (Stanisław Kamiński).
Pastarasis klebonavo Punske tik metus. Tai buvo vieni tamsiausių metų per visą parapijos istoriją. Jį paskiriant buvo pažeistas karaliaus Žygimanto III Vazos dekretas: „idque nonnisi Lithuanum aut linguae Lithuanicae gnarum relinquimus“ (pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą).
Lietuviškai nemokantis kun. Stanislovas Kaminskis tuoj pakeitė pamaldų tvarką lietuvių nenaudai, uždraudė nuo šimto metų giedamą lietuvišką rožančių. Choras pradėjo nepaisyti klebono potvarkių, todėl rožančius ir toliau skambėjo tuo laiku, kuriuo buvo giedamas jau daugelį metų. Klebonas iš sakyklos bandė plūsti ir koneveikti „maištininkus“, tačiau šie nesiliovė giedoję net tada, kai jis skaitė Lomžos sufragano laišką, smerkiantį choro elgesį.
Parapijiečiai, protestuodami prieš klebono veiksmus, pradėjo neaukoti pinigų, nepriėmė kalėdojančio kunigo. Punsko parapijos delegacija: Maksimavičius, Judickas, Degutis ir Malinauskas nuvyko pas vyskupą prašyti į Punską skirti lietuvį kunigą Antaną Šuminską. Vyskupas nenorėjo sutikti. Jis gąsdino delegatus, esą jeigu parapija nenurims, lietuviai bus ištremti. Parapijiečiai parašė protesto raštą Lenkijos kardinolui Višinskiui (Wyszyński), bet jis liko be atsako. Įtampa pasiekė apogėjų, kai klebonas iš sakyklos ėmė juoda stula žegnoti ir prakeikti parapijiečius, šaukdamas, kad „septyni kaimai sudegs pragare“. Choras ir toliau giedojo per pamokslą, tylėjo per mišias.
Apie kun. S. Kaminskio klebonavimo metus Punsko parapijoje daug rašė tuometiniai lenkų laikraščiai ir užsienio lietuvių spauda. Pateikiu vieno straipsnio ištraukas:
„[…] Pirmąjį sekmadienį, pakeitus pamaldų tvarką, kai kunigas lipo sakyklon pamokslo, – lietuvių choralinis giedojimas neleido jam prabilti. Mat, tai buvo kaip tiktai tas laikas, kai iki tol lietuviai giedojo rožančių. Kunigas bandė pamokslą pradėti, bet tai buvo beviltiškas reikalas. Jo žodžiai paskendo iš sveikų sodiečių gerklių trykštančiame giedojime. Nusileido kunigas laipteliais nuo sakyklos ir, prisiartinęs prie pirmosios giedorių eilės, liepė nutraukti giedojimą. Tačiau klebono nebuvo paklausyta.
Vadinasi maištas. Taip, tai jau buvo maištas. Dvasininkai iš savo pusės nutarė pavartoti sankcijas, kurios, kaip tai begali atrodyti keista, pasiekė išpažinties sakramento įžangą. „Ar giedojai rožančių lietuviškai?“ – klausė vikaras iš už klausyklos virbelių. Po to nedavė nuodėmių atleidimo tiems, kurie tose manifestacijose dalyvavo.
Bet tas nėmaž nepalaužė protesto dvasios. Per lietuviškąsias sekmadienines mišias nei vienas pinigėlis nesuskambėjo ir nei vienas popierėlis nesušlamėjo ant padėklo. Pirmą kartą Punsko istorijoje kunigas nebuvo kviečiamas kalėdoti. […] Vieną kartą klebonas pranešė, kad į Punską iš kaimyninės Smalėnų parapijos atvyko kunigas pasakyti lietuviškai pamokslą. Visi didžiule minia susirinko bažnyčion, bet kunigas visai nelauktai prabilo lenkiškai. Tada visi urmu apleido erdvią bažnyčią ir skleidė tą žinią po miestelio gatves. Didelis sumišimas apėmė visą gyvenvietę. Nuosaikesni, nenorėdami riaušių, ramino įtūžusius tėvynaičius. Bažnyčioje liko tik trys senyvos moterys, o vikaras norėdamas užtikrinti frekventaciją (lankomumą), atsivedė savo tikybos pamokos klasės mokinius.
Ne, saikas jau buvo per pilnas! Lietuviai nutarė ieškoti savo teisių pas Lomžos vyskupą.“ (J. A., „Dirva“, Nr. 36, 1957-09-12).
A. Šuminskas Punsko parapijoje klebonavo 1957–1967 m. Jis bandė atitaisyti tai, ką pridirbo jo pirmtakas. Atsiklausęs choro, perkėlė sumą į 12.15 val., kad prieš ją būtų galima giedoti lietuvišką rožančių. Atnaujino senus liturginius drabužius ir nupirko naujų, pasirūpino, kad zakristijoje netrūktų liturginių drabužių ir indų.
Klebonas A. Šuminskas stengėsi gražiai sugyventi su savo parapijiečiais. Bažnyčioje surinktas aukas skirdavo parapijos reikalams. Stengėsi nesivelti į politiką, bet ir taip buvo komunistinio saugumo sekamas.
Kunigas nepataikavo nei lietuviams, nei lenkams. Veikė pagal savo sąžinę. Sugebėjo nustatyti šv. Mišių tvarką, kuri galiojo dar ilgus metus po jo mirties. Punsko parapijoje jam klebonaujant vėl buvo ramu.
Vis dėlto kunigo Antano Šuminsko sielovados darbas Punske nebuvo rožėmis klotas. Apie tai jo įpėdinis kun. Ignas Dzermeika savo rankraštyje Zarys historii parafii Puńsk užrašė: „Šuminskui yra įvykę nemažai nemalonių įvykių. Kartą jis peršalo. Didįjį šeštadienį jį apvogė – vagis gerai žinojo, kur klebonijoje laikoma dėžutė su parapijos ir kunigo pinigais. Bažnyčios choras prieš klebono valią stengėsi pašalinti vargonininką iš pareigų ir įdarbinti naują. Kun. Šuminskas tam priešinosi. Choras, skelbdamas streiką, nustojo giedoti per šv. Mišias. Taip pat Šuminskas turėjo bėdų su vikaru Marijonu Boreckiu. Jo brolis Alfonsas, ūkininkas iš Punsko kaimo, buvo alkoholikas. Visa tai darė didžiulę įtaką klebono sveikatai ir savijautai. Gyvenimo sąlygos prastėjo, bažnyčios remontui surinktus pinigus pavogė. Dvi savaites prieš mirtį Šuminskas susikrimtęs nuvyko į Lomžą paprašyti vyskupo atleisti jį iš klebono pareigų Punsko parapijoje arba paskirti jam vikarą kun. Joną Jurgį Maceką. Vyskupas nepriėmė jo prašymo atleisti nuo klebonavimo, tačiau sutiko su pasiūlymu, jog kun. Macekas galėtų tapti vikaru, bet tik tuomet, kai bus renkamas naujas parapijos vikaras. […]“
Kun. Antanas Šuminskas mirė 1967 m. birželio 6 d. Jį ištiko galvos smegenų kraujosruva. Užbaigęs trijų dienų adoraciją, jis sugrįžo į kleboniją su dideliu galvos skausmu, o po valandos mirė. Ligoniui sakramentą suteikė kunigas Henrikas Kvaterskis – buvęs vikaras, o vėliau Smalėnų klebonas. Kun. Šuminsko laidotuvės buvo labai iškilmingos. Šv. Mišias laikė kun. prof. Stanislovas Viežbickis (Wierzbicki) – kun. Šuminsko kurso draugas. Jis pabrėžė, kad mirusysis pasižymėjo ypatinga skaistybe, santūrumu, ramybe, uolumu ir tolerancija. Itin sunkiai lietuviškai prakalbą sakė kun. Ramanauskas. Kun. Šuminsko auklėtiniai kun. Kuculis ir kun. Jurkevičius prašė leisti jiems pakalbėti, tačiau vyskupas šiems neleido. Jis galvojo, kad tie kunigai palies nacionalizmo temą. Laidotuvėse dalyvavo 80 kunigų. Vaikai ir jaunimas buvo atleisti nuo pamokų. Kiekvienas kaimas atnešė po vainiką. Nors pastaruoju metu parapijoje kun. Šuminską vietiniai kritikavo ir žemino, po klebono mirties parapijiečiai labai liūdėjo. Tai nebuvo verslus klebonas, tačiau santūrus, kantrus, ramus ir geras, todėl žmonių atmintyje išliko geru žmogumi.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
