Dėl parapijiečių ryžtingumo ir kun. Antano Žievio dėka Punske pavyko išsaugoti lietuviškas pamaldas. Seinuose neramumai ir kova dėl pamaldų tęsėsi. Jų siekius palaikė užsienyje gyvenantys dvasininkai, tarp jų: kun. Juozas Budzeika iš Londono, kun. A. Deksnys iš Romos ir kun. P. Gavėnas iš Pietų Amerikos, bet jų pastangos nedavė rezultatų.
Laimėjimas Punske pažadino prigesusius Seinų lietuvių bandymus atgaivinti lietuviškas pamaldas Seinų bazilikoje. 1957 metais LVKD organizacinis komitetas dėl lietuviškų pamaldų grąžinimo kreipėsi į Lenkijos primą kardinolą Stefaną Višinskį (Stefan Wyszyński) ir Lomžos diecezijos vyskupą. 1957 metų laiške Lomžos vyskupui Seinų lietuviai priminė: nors jau 10 metų jie neturį lietuviškų pamaldų, tačiau ir toliau namuose gieda giesmes gimtąja kalba bei palaiko religines tradicijas.
Lomžos diecezijos kancleris vyskupas Moscickis (Mościcki) įpareigojo Seinų kleboną Antaną Venžiką (Antoni Wężyk) išpildyti lietuvių prašymus ir užtikrinti lietuviškas pamaldas Žagarių koplyčioje, tik ją pirmiausia reikią suremontuoti.
Seinų klebonas A. Venžikas skundėsi savo vyskupui, kad vietinė valdžia „favorizuoja“ lietuvius, į mokyklas grąžina lietuvių kalbos pamokas ir kt. „Seinuose nėra nei vieno lietuviškai kalbančio vaiko, o lietuvių parapijiečiai sudaro tik apie 20 procentų visų parapijos tikinčiųjų“, – tikino kun. A. Venžikas.
Dvasininkas kategoriškai pasisakė prieš bet kokius lietuviškų pamaldų grąžinimo į Seinus bandymus. Jis įspėjo Lomžos kuriją prieš parapijiečių dalijimą į lietuvius ir lenkus, aiškino, kad leidus veikti maldos namams Žagarių kaime, lietuviai gali reikalauti ten įkurti parapiją.
Antilietuviškos nuotaikos pradėjo vyrauti ir Seinų visuomenėje. 1958 m. lenkai nusiuntė laišką Lomžos vyskupui, kurį pasirašė 364 Seinų parapijiečiai. Laiške rašoma: „Neduoti leidimo nereikalingoms ir žalingus padarinius turėsiančioms lietuviškoms pamaldoms mūsų Seinų bazilikoje. Lietuvių mažuma, pakurstyta keleto bedieviškų šovinistų, reikalauja lietuviškų pamaldų grąžinimo į Seinų bažnyčią tam, kad sužadintų laukinio šovinizmo bangą, ne dėl didesnio religingumo ar pamaldų supratimo, nes lietuvių gyventojai ne tik supranta lenkų kalbą, bet ir gerai ją yra įvaldę, ir daug iš jų dirba valstybės administracijoje.“
1959 metais gretimoje Smalėnų parapijoje buvo grąžintos lietuviškos pamaldos. Seinų klausimas liko neišspręstas.
1961 metų pradžioje Seinų parapijos lietuviai vėl kreipėsi į Lomžos vyskupą. Laiške tvirtino, kad lietuviai sudaro 43 procentus parapijiečių. Jie aiškiai įspėjo vyskupą: jeigu lietuvių prašymai nebus išpildyti, neįsileisią kunigo į namus. Kaltino kuriją, kad ji, neleisdama melstis gimtąja kalba, prisideda prie lietuvių nutautėjimo. Įsidėmėtina, kad lietuviai vyskupo jau ne tik prašo, bet ir reikalauja.
1964 m. į Lomžą nuvykusi lietuvių delegacija prašė jiems skirti lietuviškai mokantį dvasininką, kuris klausytų išpažinčių lietuvių kalba. Vyskupas nesutiko, nes, anot jo, lietuviams rūpi ne sielovados, bet kiti reikalai. Lietuviškai mokančio dvasininko skyrimas į Seinus, anot vyskupo, būtų pirmas žingsnis lietuviškų pamaldų atkūrimui Seinuose.
1968 m. Seinų parapijos lietuviai kreipėsi į kardinolą Karolį Voitilą (Karol Wojtyła) ir prašė jo padėti kovoje dėl lietuviškų pamaldų grąžinimo į Seinų baziliką. Būsimasis popiežius susidomėjo Seinų lietuvių problemomis ir pareikalavo Lomžos vyskupo paaiškinimo. Lomžos vyskupas būsimajam popiežiui rašė, jog tarp abiejų tautų yra santarvė, o visus neramumus Seinuose kelia svetimi žmonės, vedami politinių priežasčių. „Lietuviškų pamaldų įvedimas, – tikino jis, – sugriautų iki šiol tarp tautų vyravusią tvarką ir harmoniją.“
Mirus A. Venžikui, nauju klebonu paskirtas kunigas Aleksavičius. Jis stengėsi palaikyti gerus santykius tiek su lenkais, tiek su lietuviais, todėl Seinuose ilgai neužsibuvo ir buvo perkeltas į kitą parapiją. Jo vietoje paskirtas neapykanta lietuviams garsėjantis kun. Stanislovas Rogovskis (Stanisław Rogowski). Apie jį rašiau šių straipsnių ciklo 1 dalyje.
1969 metų kovo mėnesį laikraštyje Kultura pasirodė trumpas straipsnis, kuriame buvo teigiama, kad Lenkijoje yra nauja tautinių mažumų diskriminavimo forma, kurią vykdo lenkų Bažnyčios vadovybė. Nors Lenkijos Bažnyčia pasaulyje garsėja kaip laisvės gynėja, tačiau dėl savo neapgalvotos politikos diskriminuoja Lenkijoje gyvenančias tautines mažumas ir prisideda prie Lenkijos prestižo menkinimo. Kaip pavyzdį pateikė Seinų lietuvių padėtį. Straipsnis susilaukė nemažo dėmesio ir sukrėtė Lenkijos dvasininkiją.
Kai 1970 m. nauju Lomžos vyskupu buvo paskirtas M. Sasinovskis (M. Sasinowski), Seinų lietuviai vėl kreipėsi į Lomžos kuriją. Kurija siūlė lietuviškas pamaldas atnašauti Žagariuose, Krasnave ar Vidugiruose, o kol nebus įrengti maldos namai – Seinų liuteronų bažnytėlėje. Seinų klebonas Rogovskis vyskupo siūlymą suignoravo. Jis baiminosi, kad laikui bėgant, lietuviškos pamaldos iš evangelikų bažnytėlės bus perkeltos į Seinų baziliką.
1971 metų viduryje vyskupas Sasinovskis pateikė Vidugirių filialinės bažnyčios statybos projektą, tačiau leidimo statybai negavo.
1973 m. Lomžos vyskupas M. Sasinovskis leido atnašauti lietuviškas pamaldas buvusioje liuteronų Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnytėlėje. Šv. Mišias čia laikė kun. J. J. Macekas ir kun. Z. Parakevičius. Iš pradžių susirinkdavo apie 100, vėliau tik apie 40 tikinčiųjų. Lietuvių toks sprendimas netenkino. Jie po pamaldų ir toliau eidavo į baziliką giedoti. Lenkai stengėsi neįleisti lietuvių į baziliką. Vykdavo susistumdymai. Tuomet lietuviai pradėjo rinktis lenkiškų mišių metu. Joms pasibaigus, jie pasilikdavo ir lietuviškai giedodavo rožančių.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
