Tęsiame pasakojimą apie lietuvių kovas dėl teisės melstis gimtąja kalba Suvalkų trikampyje.
Kunigo A. Žievio įpėdinis kun. Kazimieras Ramanauskas Punske klebonavo 1949–1956 m. Jis buvo kilęs iš Kalvarijos, gerai kalbėjo lietuviškai, nors save laikė lenku (prieš Antrąjį pasaulinį karą, klebonaujant Antanui Žieviui, Punske buvo vikaru). Lomžos vyskupas bandė jį paveikti, kad jis ribotų lietuviškas pamaldas Punsko bažnyčioje. Kun. K. Ramanauskas norėjo gražiai sugyventi su parapijiečiais, tačiau vyresnybės spaudžiamas pakeitė mišių tvarką. Tai sukėlė lietuvių parapijiečių nepasitenkinimą. Klebonas negalėjo atlaikyti kylančios įtampos ir prašė vyskupo perkelti jį į grynai lenkišką parapiją.
Daug didesni neramumai prasidėjo 1956 m., kai Punsko parapijos klebonu buvo paskirtas lietuviškai nemokantis kun. Stanislovas Kaminskis (Stanisław Kamiński). Pirmą kartą Punsko parapijos istorijoje buvo pažeistas karaliaus Žygimanto III Vazos dekretas: „idque nonnisi Lithuanum aut linguae Lithuanicae gnarum relinquimus“ (pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą). Kun. S. Kaminskis Punske klebonavo tik metus, bet tai buvo vienas tamsiausių laikmečių per visą šios parapijos istoriją.
Kun. S. Kaminskis tuoj pakeitė pamaldų tvarką lietuvių nenaudai, panaikino nuo šimto metų giedamą lietuvišką rožančių. Choras pradėjo nepaisyti klebono potvarkių ir rožančius vėl suskambo tuo laiku, kuriuo buvo giedamas nuo daugelio metų. Klebonas iš sakyklos bandė koneveikti „maištininkus“, bet šie nesiliovė giedoję net tada, kai jis skaitė Lomžos sufragano laišką, smerkiantį choro elgesį.
Parapijiečiai, protestuodami prieš klebono veiksmus, pradėjo neaukoti pinigų, nepriiminėjo kalėdojančio kunigo. Punsko parapijos delegacija: Maksimavičius, Judickas, Degutis ir Malinauskas, nuvyko pas vyskupą, prašydami į Punską skirti lietuvį kunigą Antaną Šuminską. Vyskupas nesutiko. Jis gąsdino delegatus, kad jeigu parapija nenurims, lietuviai bus ištremti. Parapijiečiai parašė protesto raštą Lenkijos kardinolui Višinskiui (Wyszyński), bet laiškas liko be atgarsio. Įtampa pasiekė apogėjų, kai klebonas iš sakyklos juoda stula žegnodamas mėgino prakeikti parapijiečius, sakydamas, kad „septyni kaimai sudegs pragare“. Choras ir toliau giedojo per pamokslą, tylėjo per mišias.
Apie nesutarimus Punsko parapijoje daug rašė užsienio lietuvių laikraščiai. Pateikiu „Dirvoje“ spausdinto straipsnio ištraukas:
„[…] Antai pernai pakeista sekmadieninių pamaldų tvarka tuo būdu, kad įprastinis dešimtosios valandos choralinis rožančiaus giedojimas tapo neįmanomas. Kaip tik tuo metu paskirtas lenkiškas pamokslas. Lietuviai parapijiečiai priėmė tą žygį, kaip taikomą smūgį į jų tradicijas ir savigarbą. […]
Pirmąjį sekmadienį, pakeitus pamaldų tvarką, kai kunigas lipo sakyklon pamokslo, – lietuvių choralinis giedojimas neleido jam prabilti. Mat, tai buvo kaip tiktai tas laikas, kai iki tol lietuviai giedojo rožančių. Kunigas bandė pamokslą pradėti, bet tai buvo beviltiškas reikalas. Jo žodžiai paskendo iš sveikų sodiečių gerklių trykštančiame giedojime. Nusileido kunigas laipteliais nuo sakyklos ir, prisiartinęs prie pirmosios giedorių eilės, liepė nutraukti giedojimą. Tačiau klebono nebuvo paklausyta.
Vadinasi maištas. Taip, tai jau buvo maištas. Dvasininkai iš savo pusės nutarė pavartoti sankcijas, kurios, kaip tai begali atrodyti keista, pasiekė išpažinties sakramento įžangą. „Ar giedojai rožančių lietuviškai?“ – klausė vikaras iš už klausyklos virbelių. Po to nedavė nuodėmių atleidimo tiems, kurie tose manifestacijose dalyvavo.
Bet tas nėmaž nepalaužė protesto dvasios. Per lietuviškąsias sekmadienines mišias nei vienas pinigėlis nesuskambėjo ir nei vienas popierėlis nesušlamėjo ant padėklo. Pirmą kartą Punsko istorijoje kunigas nebuvo kviečiamas kalėdoti. Viso to pasėkoje per Velykas klebonas sugrąžino senąją tvarką. Nudžiugę tikintieji nepašykštėjo per rinkliavą, bet tas pamaldų pakeitimas buvo vienkartinis.
[…] Vieną kartą klebonas pranešė, kad į Punską iš kaimyninės Smalėnų parapijos atvyko kunigas pasakyti lietuviškai pamokslą. Visi didžiule minia susirinko bažnyčion, bet kunigas visai nelauktai prabilo lenkiškai. Tada visi urmu apleido erdvią bažnyčią ir skleidė tą žinią po miestelio gatves. Didelis sumišimas apėmė visą gyvenvietę. Nuosaikesni, nenorėdami riaušių, ramino įtūžusius tėvynaičius. Bažnyčioje liko tik trys senyvos moterys, o vikaras norėdamas užtikrinti frekventaciją (lankomumą), atsivedė savo tikybos pamokos klasės mokinius.
Ne, saikas jau buvo per pilnas! Lietuviai nutarė ieškoti savo teisių pas Lomžos vyskupą.“ (J. A., „Dirva“, Nr. 36, 1957-09-12)
Kun. S. Kaminsko įpėdinis kun. Antanas Šuminskas grąžino įprastą tvarką. Jis, atsiklausęs choro, perkėlė Sumą į 12.15 val., kad prieš ją būtų galima giedoti lietuvišką rožančių. Kunigas atnaujino senus liturginius drabužius ir nupirko naujų, pasirūpino, kad zakristijoje netrūktų liturginių drabužių ir indų.
Jis stengėsi gražiai sugyventi su savo parapijiečiais. Bažnyčioje surinktas aukas skirdavo parapijos reikalams. Klebonas stengėsi nesivelti į politiką, bet ir taip buvo komunistinio saugumo sekamas.
A. Šuminskas nepataikavo nei lietuviams, nei lenkams. Veikė pagal savo sąžinę. Sugebėjo nustatyti mišių tvarką, kuri galiojo dar ilgus metus po jo mirties. Punsko parapijoje jam klebonaujant vėl buvo ramu.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
