Iš ciklo: Kovojo, kad galėtume melstis (2)
Mūsų dienomis lietuviškos pamaldos Seinų bazilikoje vyksta kiekvieną sekmadienį. Jas atnašauja pakaitomis Lazdijų, Seirijų ir Veisiejų kunigai. Lietuviškai yra teikiami sakramentai bei kiti religiniai patarnavimai.
Šiandien daug kam sunku suprasti, kodėl Seinų bazilikoje kabo dvi atminimo lentos, skirtos kunigui Stanislovui Rogovskiui (Stanisław Rogowski), labiausiai besipriešinusiam lietuviškoms pamaldoms Seinuose. Jo veiksmai prisidėjo prie lenkų ir lietuvių nesantaikos stiprėjimo. Klebono pakurstyti lenkų tikintieji puolė lietuvius, vyko susistumdymų ir Seinų bazilikoje. Mieste atsirado antilietuviškų užrašų.
Tęsiame pasakojimą apie kovas dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje.
Mirus klebonui Venžikui (Wężyk), Seinų parapijos klebonu paskirtas kunigas Aleksevičius (Aleksiewicz). Naujasis Seinų klebonas stengėsi palaikyti gerus santykius tiek su lenkais, tiek su lietuviais, todėl vyskupas netrukus Aleksevičių perkėlė į kitą parapiją, o Seinų klebono pareigas skyrė liūdnai pagarsėjusiam kunigui Stanislovui Rogovskiui.
Pastarasis net nebandė ieškoti bendros kalbos su lietuviais ir greitai tapo didžiausiu lietuvybės priešu Seinuose. Liudininkų teigimu, jis ne kartą yra viešai pasakęs, kad – kol jis yra Seinų parapijos klebonu – lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje nebus.
Tuo metu kovų dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje problema peržengė Lomžos vyskupijos ribas. Ja pradėjo domėtis Poznanės metropolitas arkivyskupas Antanas Baraniakas (Antoni Baraniak). Lomžos vyskupas Moscickis laiške jam aiškino, kad lietuvių prašymai neturi religinio pagrindo, kad juos inspiruoja su Bažnyčia nieko bendra neturintys asmenys.
1964 metų vasario mėnesį pas vyskupą nuvyko Seinų delegacija, prašydama į Seinus skirti lietuviškai mokantį dvasininką. Vyskupas suvokė, kad tokio dvasininko skyrimas į Seinus būtų pirmas žingsnis lietuviškų pamaldų atkūrimui. Delegacija sugrįžo nieko nelaimėjusi.
Po Vatikano II susirinkimo Lenkijos arkivyskupą užliejo lietuvių prašymų banga. Laiškai iš ten buvo persiųsti į Lomžos diecezijos kuriją ir į Seinus. Parapijos klebonas S. Rogovskis laiške aiškino vyskupui, kad problemos Seinų parapijoje kilo ne dėl religinių, bet dėl tautinių dalykų. Pasak jo, po Antrojo pasaulinio karo dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą ir lietuvių kalba Seinų parapijoje jau apmirusi. Grąžinti lietuviškas pamaldas yra neįmanoma, nes „tarpusavio skriaudos nepamirštos ir lietuviškasis šovinizmas dar gyvas. Lietuviai Seinų parapijoje nediskriminuojami, nes jie suprantą lenkiškai.“
Seinų parapijos lietuviai, nesulaukdami atsakymo iš Lomžos vyskupo, kreipėsi į būsimą popiežių kardinolą Karolį Voitylą (Karol Wojtyła). Lietuviai prašė grąžinti lietuviškas pamaldas ir skirti lietuviškai mokantį kunigą. Kardinolas Karolis Voityla susidomėjo Seinų lietuvių reikalavimu ir paprašė Lomžos kuriją pasiaiškinti. Lomžos vyskupas nereagavo.
1969 metų kovo mėnesį laikraštyje Kultura pasirodė trumpas straipsnis „Tautinių mažumų diskriminacija Lenkijos Liaudies Respublikoje“. Straipsnio autorius teigė, kad jau kurį laiką Lenkijoje vykdoma nauja tautinių mažumų diskriminavimo forma, taikoma Lenkijos Katalikų Bažnyčios vadovybės. Lenkijos Bažnyčia, pasaulyje garsėjanti kaip laisvės gynėja, dėl savo neapgalvotos politikos diskriminuoja Lenkijoje gyvenančias tautines mažumas ir prisideda prie Lenkijos prestižo menkinimo. Kaip pavyzdį jis pateikė Seinų lietuvių padėtį. Straipsnis susilaukė nemažo dėmesio ir iš dalies sukrėtė Lenkijos dvasininkiją.
Deja, Lomžos vyskupas ir šįkart liko abejingas. Jis teigė, kad tarp abiejų tautų įsigalėjo santarvė, o visus neramumus Seinuose inspiruoja atvykėliai, vedami ne religinių, bet politinių paskatų. Lietuviškos pamaldos Seinuose sugriautų iki šiol tarp tautų vyravusią tvarką ir harmoniją.
Mirus Lomžos vyskupijos vyskupui Falkovskiui (Falkowski), nauju vyskupu 1970 metais paskirtas Mikalojus Sasinovskis (Mikołaj Sasinowski). Seinų lietuviai pabandė išnaudoti pasitaikiusią progą ir nusiuntė raštą dėl pamaldų naujam Lomžos vyskupui.
Vyskupas M. Sasinovskis, susipažinęs su Seinų lietuvių laišku, pasiūlė Seinų klebonui įkurti maldos namus Žagariuose, Krasnave ar Vidugiriuose. Pasak vyskupo, kol jie nebus įrengti, lietuviškos pamaldos galėtų vykti buvusioje liuteronų bažnytėlėje.
Klebonas Rogovskis nepranešė lietuviams apie vyskupo siūlymą. Jis baiminosi, kad ilgainiui lietuviškos pamaldos iš evangelikų bažnytėlės nebūtų perkeltos į Seinų baziliką.
Vyskupas Sasinovskis pateikė valdžiai Vidugirių filialinės bažnyčios statybos projektą, tačiau leidimo statybai negavo.
1973 metais vyskupas Sasinovskis leido lietuviškas pamaldas atnašauti buvusioje liuteronų Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnytėlėje. Lietuviams patarnauti paskirtas Seinų vikaras, kunigas Jurgis Macekas (Jerzy Macek), lenkas, gerai mokantis lietuvių kalbą.
Seinų lietuvių toks sprendimas netenkino. Jie nesutiko būti antros kategorijos parapijiečiais ir reikalavo lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje. Iš pradžių liuteronų bažnytėlėje susirinkdavo maždaug 100, vėliau tik apie 40 tikinčiųjų.
Seinų lietuviai sekmadieniais po lenkiškų pamaldų bazilikoje pradėjo lietuviškai giedoti religines giesmes. Lenkai stengdavosi neįleisti lietuvių į baziliką. Tarp lietuvių ir lenkų vyko susistumdymai. Norėdami išvengti kivirčų su lenkais, lietuviai ateidavo į baziliką lenkiškų pamaldų metu. Joms pasibaigus, pasilikdavo šventovėje ir giedodavo religines giesmes gimtąja kalba.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
