Vieną gražią dieną, belankydami Sūduvos dvarus, išsiruošėme į Pavilkijo kaimą. Šį kartą nedomino mūsų garsus Lietuvoje žvyro karjeras nei automobilių ir motociklų autokroso varžybos, į kurias kasmet susirenka daug žmonių. Mus masino unikalus savo architektūros forma ir išvaizda Pavilkijo dvaras. Išvažiuodami nežinojome, ką išgirsime ir pamatysime.
Išvykstame iš Punsko. Kertame Lenkijos-Lietuvos sieną. Kairėje lieka Kalvarija ir Marijampolė. Automobilis rieda neseniai nutiesta „Via Baltica“ magistrale. Smagiai dūzgia 100 mechaninių arklių galingumo variklis. Norėtųsi važiuoti ilgiau, bet jau Garliava… Pasukame į dešinę. Važiuojame Kauno akademijos link. Po maždaug 8 km navigacija mums liepia sukti į kairę. Prieš mus Nemunas – Lietuvos upių upė. Ji kiekvienam lietuviui yra tarsi žydams Jordanas. Poetų apdainuota, istorijos vingiuose amžių amžiais minima, su Lietuva įvairiais saitais ir aspektais susijusi upė.
Smagu važiuoti kairiuoju Nemuno krantu. Pro automobilio langus mirga kitapus upės nusidriekę Raudondvario ir Vilkijos miestelių vaizdai. Privažiavę Pavilkijo kaimą, sulėtiname. Pavilkijys – nedidelė vietovė. 2011 m. čia buvo vos 46 gyventojai, kiek jų gyvena dabar, nežinia. Kaime yra liepų alėja, minėtas žvyro telkinys, kelias link kelto per Nemuną, na ir, žinoma, svarbiausias mūsų kelionės tikslas – Pavilkijo dvaras. Istoriniuose šaltiniuose jis dar minimas Alaušių, Nosiedų bei Mikytų vardais.
Dvaras kūrėsi XIX a. priešais Vilkiją, tad ir buvo pavadintas Pavilkiju. Ilgainiui iš dvaro išaugo gyvenvietė. Dvaro savininkas Jonas Domanskis garsėjo įvairiais ūkyje vykdomais eksperimentais. 1888 m. šiame dvare gyveno 117 žmonių, dauguma jų buvo lietuviai. XIX a. pabaigoje prie dvaro veikė malūnas, lentpjūvė, kalkinė, pieninė ir kiti gamybiniai objektai. Dvaro kapinėse buvo pastatyta neogotikinio stiliaus bažnyčia.
XX a. pradžioje dvare buvo kasami akmenys, naudojami tiesiant vietinės reikšmės siaurąjį geležinkeliuką. Dvaras išliko ir po žemės reformos, nors po 1923 m. rūmuose ilgesnį laiką niekas negyveno. Rūmai buvo mediniai. Labai unikalūs – du namai, sujungti trečiu.
Pavilkijo dvaras, kaip ir visi kiti dvarai Lietuvoje, sovietmečiu buvo nacionalizuotas ir paverstas gyvenamuoju namu, kuriame dešimtmečius buvo įsikūrusios kelios šeimos.
Šiandien rūmų būklė apgailėtina. Dvarą gerokai suniokojo 2009 metų lapkričio mėnesį praūžusi vėtra. Tuomet įgriuvo rūmų vakarinės dalies stogo danga, suiro stogo konstrukcijos ir lubos, nuvirto sienos.
Dvaro parkas šiandien neišvaizdus. Jame galima įžvelgti tik keletą šimtamečių ąžuolų bei liepų alėjos pėdsakus.
Kodėl šis dvaras, kaip ir daug kitų Lietuvos dvarų, yra pasmerktas išnykti? Kalta neįžvalgi kultūros politika, o gal blogi įstatymai? Lietuvos kultūros vertybių registre yra per 600 dvarų. Tik penktadalis jų saugomi valstybės.
Daugelio Lietuvos dvarų būklė yra apgailėtina. Pastatai neprižiūrimi, želiantys krūmai ir piktžolynai ardo pastato pamatus. Prakiurę pastatų stogai, kiauri langai ir durys. Daug kur vagiamos autentiškos pastatų plytos, stogų čerpės, niokojama vidaus įranga. Dvarų savininkai, privatūs asmenys, neturi lėšų istoriniams paminklams atkurti.
Dauguma Lietuvos dvarų savininkų tikėjosi ir tikisi, kad dvaro sodyba bus pripažinta valstybės saugomu objektu ir jie galėsią pasinaudoti valstybės parama. Remontuoti istorijos paveldo pastatų kaip panorėję jie negali. Pastatų fragmentų negalima keisti šiuolaikiškomis medžiagomis, naikinti, paprastinti jų konstrukcijų. Tokių pastatų rekonstrukcija yra sudėtinga ir brangi.
Pavilkijo dvaro sodyba – unikalus medinės architektūros ansamblis, jau seniai yra atsidūręs ant išnykimo ribos. Dvaras nyksta akyse. Bet… pastatus galima gelbėti, kol dar yra ką gelbėti.
Nei Lietuvos, nei savivaldybės valdžia negali padėti, nes tai privati nuosavybė. Dabartinis jos savininkas, dvarininko Damanskio vaikaitis, gyvena JAV. Jis pareikalavo iškeldinti šioje sodyboje gyvenusius žmones, bet pats į savo valdas dar nebuvo atvažiavęs.
Ar bus atstatytas Pavilkijo dvaras? Kol kas niekas nežino atsakymo į šį klausimą. Dvarui atstatyti reikia milijonų eurų.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Autoriaus nuotr.
