Keliaudami po Sūduvos dvarus, atklydome į Bartninkus. Apie juos Lietuvos patriarchas dr. Jonas Basanavičius savo knygoje rašė: „Ant kalnelio, tarp dviejų klonių, daugybės medžių apsuptos baltuojančios dvaro trobos. Už jų – du vėjo malūnai ir aukšti, balti bažnyčios bokštai. Bartninkų kaimas yra vienas seniausių Sūdavijos kaimų. Bartninkiečiai savo bites „bartyse“ laikydavę“.
Įdomu, kad Vytauto Didžiojo laikais Bartninkuose žmonės vertėsi bitininkyste, net mokesčius mokėjo medumi. Bartninkų medų žinojo Lenkijos karaliai, Kryžiuočių ordino magistrai ir Vokietijos imperatoriai.
1772 metų žemėlapyje Bartninkai minimi kaip svarbi vietovė. Jai priklausė šimtai kaimų. Miestelį valdė daug garsių didikų: Radvilų giminė, kunigaikštis Puzinas, vadinamas žiauriuoju, karaliaus rūmų iždininkas A. Tyzenhauzas.
LDK karaliaus rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas buvo vienas labiausiai išsilavinusių žmonių Lietuvoje. Jis siekė Lietuvą paversti aukštos pramonės, žemdirbystės ir amatų šalimi. Šalia dvaro pastatė geležies, aksomo, gelumbės fabrikus. Valstiečiai medų ir grūdus gabendavo parduoti į Gumbinę ir Įsrutį. Bartninkai tapo verslo ir administracijos centru.
Išliko pasakojimų, kaip Tyzenhauzo valdymo metais žmonės būdavę mirtinai nuplakami rykštėmis. Žmonės čia išgyvendavo tikrą pragarą. Iš baudžiauninkų buvo atiminėjama žemė. Jie buvo prievarta varomi dirbti į fabrikus ir laukus. Žemė buvo atiminėjama net iš bajorų ir ponų.
Valstiečiai Tyzenhauzo labai nekentė. Jis turėjo daug priešų ir tarp ponų. Galbūt norėdamas permaldauti Dievą už savo žiaurumą, nusprendė pastatyti bažnyčią. Tačiau jos nebaigęs mirė. Bažnyčia ilgai stovėjo be lubų ir stogo (taip atrodo Bartninkų šventovė ir šiandien, praėjus daugiau nei 200 metų). 1790 metais ją užbaigė Vincentas Puzinas. Tuomet Bartninkuose buvo įsteigta parapija.
Beje, galbūt nėra Sūduvoje kitos tokios vietovės, kuri tiek daug nukentėtų nuo maro, bado ir baudžiavos kaip Bartninkai. 1676 metais juos nusiaubė maras ir badas. Šešiolikoje apylinkės kaimų liko vos 24 žmonės. Laukai dirvonavo. Vėliau, lenkmečio laikotarpiu, dvarą valdė žiaurus ekonomas lenkas Mieškovskis. Jis už nieką plakdavo baudžiauninkus, reikalaudavo „pirmosios nakties“ teisės, o gražesnes mergeles veždavo savo ponui į Peterburgą.
Šio krašto lietuvius engė ir lenkų kunigai, kurie bažnyčios metrikų knygose vaikus užrašydavo lenkiška pavarde ir liepdavo tėvams taip vadinti. Pamokslai buvo sakomi lenkiškai, tyčiotasi iš lietuvių kalbos. Bartninkiečiai nemokėjo lietuviškai nei skaityti, nei rašyti, o lenkiškai nesuprato. Dvasininkai visokiais būdais stengėsi slopinti bundančią lietuvių tautinę savimonę.
Kraštą okupavus prancūzams (1807–1808 m.) dvarą valdė Bernardas Sivickis. Po jo valdų savininku tapo Felicianas Godlevskis, kuriam priklausė Pagernevės, Pagernevėlės ir Grabovkos dvarai. 1823 m. caro valdžia inicijavo dvaro turto išpardavimą. Tuo metu tai buvo pats turtingiausias dvaras apylinkėse.
Po 1831 m. sukilimo buvo įkurtas Bartninkų majoratas, kurį caras padovanojo generolui Georgijui Nestcui. Pastarasis dvarą perdavė sūnui. XIX a. II pusėje Bartninkų dvarui priklausė 7 kaimai, kuriuose gyveno 97 vyrai ir 102 moterys.
Bartninkai turi nemažai sąsajų su Punsku. Antai XIX a. Bartninkuose kunigavo Vaiponiškių kaime (Punsko parapija) gimęs Jonas Burdulis, žmonių vadinamas lietuvybės apaštalu. Jis pirmasis pradėjo laikyti šv. Mišias lietuvių kalba. Buvo paprastų žmonių užtarėjas ir globėjas. Neturtingiesiems sakramentus ir kitas religines paslaugas teikdavo nemokamai. Jis sakydavo: „Pasą į dangų aš jums duosiu už dyką“. Savo lėšomis klebonas pastatė naujus bažnyčios bokštus. Įdomu ir tai, kad jis pakrikštijo Joną Basanavičių. Bartninkiečiai stebėjosi, kad Viešpatį garbinti galima ir lietuvių kalba. Kunigas savo testamente nurodė, kad visas jo turtas būtų parduotas varžytinėse, o pinigai skirti bažnyčiai. Pasirodė, kad jo turto likę nekiek, vos 17 rublių. Žmonės, norėdami pagerbti kunigo atminimą ir jo valią, varžytinėse surinko 500 rublių. Į J. Burdulio laidotuves atvyko labai daug žmonių. Jis palaidotas senosios bažnyčios šventoriuje. Čia yra ne taip seniai pastatytas antkapinis paminklas.
Bartninkuose dirbo taip pat būsimasis Punsko parapijos klebonas, aušrininkas ir literatas kun. Simonas Norkus. Šioje parapijoje jis vikaravo 3 metus. Čia susipažino su Jonu Basanavičiumi. Jo paskatintas ėmėsi kūrybos. Bendradarbiavo su „Lietuviška ceitunga“, „Aušra“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Vienybe lietuvninkų“, „Šaltiniu“ ir kitų laikraščių redakcijomis.
Bartninkai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Bažnytkaimis tapo karo lauko stovykla. Karo štabas įsikūrė Bartninkų dvare, o bažnyčioje įrengta ligoninė, kurioje gydėsi fronte sužeisti vokiečių kareiviai. Vokiečiai su vietos gyventojais elgėsi žiauriai. Jie, reikalaudami vyno, sergančiam Bartninkų klebonui durtuvais subadė kojas.
Iš rašytinių šaltinių žinome, kad iki žemės reformos dvaras priklausė dvarininkui Jarlakai, kuris valdė 530 ha. 1923 m. dvare buvo 33 ūkiai, kuriuose gyveno 144 gyventojai. Dvare tuo metu buvo 13 pastatų.
1932 m. dvaras buvo išparceliuotas.
Tarpukaryje Bartninkai buvo vadinami penkių kelių kryžkele. Iš čia buvo galima nukeliauti į Kalvariją, Liubavą, Pajevonį, Gražiškius, Vilkaviškį. Bartninkuose veikė 4 privačios krautuvės, kooperatyvas „Žiedas“, vaistinė, buvo gydytojas, veterinarijos gydytojas, akušerė. Miestelio centre buvo įsikūrę du restoranai, paštas, kartą per mėnesį vykdavo turgūs.
**
Gan ilgą laiką (1923–1977) viename iš dvaro pastatų veikė mokykla. Ją iškėlus, 1977–1982 m. jame įrengti butai. 2006 m. dvaro rūmus įsigijo privatus asmuo. Liūdnas dienas išgyvena Bartninkų dvaras. Šiuo metu jis apleistas, neprižiūrimas, tinkamas tik nugriauti, kaip ir daug kitų Sūduvos dvarų. Dvaro parke yra ir šimtamečių medžių.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
