Punske dabar yra vienos veikiančios kapinės bei senųjų katalikų, žydų ir evangelikų kapinių liekanos. Kaimuose yra dar apleistų, visų užmirštų kapinaičių, o tiksliau jų liekanų.
Prieš kelis šimtus metų šio krašto žmonės savo mirusiuosius laidodavo kaimo kapinaitėse. Iš mirties metrikų knygų žinome, kad 1842–1857 m. Punsko parapijoje mirė 3348 žmonės, iš jų kaimuose buvo palaidota 1416. Tais laikais dažnai laidota be katalikiškų religinių apeigų. Žmonės dėl skurdo neturėjo kuo užmokėti klebonui už laidotuves ir padengti kitų išlaidų. Mirusiuosius dažniausiai užkasdavo be karsto, apdengtus skarmalais ar aprištus šiaudais, dažnai be apsiausto. Turtingesni ūkininkai beturčiams laidoti neduodavo arklių nei vežimo ir patys nedalyvaudavo šermenyse.
XIX a. viduryje buvo uždrausta laidoti kaimų kapinaitėse. Suvalkų valstybiniame archyve yra dokumentas dėl mirusiųjų kūnų laidojimo neparapinėse kaimo kapinaitėse draudimo. Jame rašoma:
„Vadinamosiose lietuviškose apskrityse, tai yra: Seinų, Kalvarijos ir Marijampolės, išskyrus retus atsitikimus miestuose, visi valstiečiai ir padieniai darbininkai paprastai laidojami be kunigų ir įvairių religinių apeigų – todėl labai retai pasitaiko, kad praneštų prieš palaidojimą apie kieno nors mirtį, tačiau galimas daiktas, kad tai daro kelias dienas po kūno užkasimo, paprastai sekmadieniais ir šventėmis atvykę į bažnyčią.
Tas blogas lietuvių laidojimo būdas nuo amžių toje tautoje įsišaknijęs, nepaisant to, Jo Didenybės administratoriaus nuomone, gali būti pašalintas kaip tik per griežčiausią valdžios įsakymą, kad visur parapinės kapinės būtų valdiškos, ir panaudojant policijos prievartą, kad gyventojai mirusiųjų kūnus laidotų tik jose […].“
Už laidojimo taisyklų nepaisymą grasinta teismais. Kunigus įpareigota pranešti apie seniūnus ir vaitus, kurie leidžia laidoti mirusiųjų kūnus kaimo kapinaitėse.
Maždaug tuo pačiu metu uždrausta laidoti ir bažnyčių bei koplyčių kriptose. Čia galėjo būti laidojami tik vyskupai, kanauninkai, vienuoliai ir bažnyčių steigėjai. Laidojimo nuostatuose valdžios buvo nurodyta, kaip giliai turi būti užkasami palaikai: keturių pėdų gilumoje vaikai iki septynerių metų ir septynių pėdų gilumoje likusieji. Pakartotinai laidoti galima, priklausomai nuo žemės, kurioje palaidoti žmonės, būklės tik po 15, 20 ar 30 metų ir tik tuomet, jeigu karstas ir kūnas visiškai ar beveik visiškai supuvęs. Prižiūrėti ir kontroliuoti šiuos procesus turėjo bažnyčių ir sinagogų prižiūrėtojai.
Nesilaikantys įstatymų žmonės buvo baudžiami pinigine bauda nuo 1 iki 7 rublių ir areštu nuo 3 iki 7 dienų.
Laidojimo potvarkiai dar ilgokai kaimuose buvo ignoruojami. Pasak Valento Uzdilos iš Punsko, 1913 m. Agurkiuose buvo palaidotas jo mamos brolis, septynių mėnesių Vincentas Jakčinskas. Mirimo akte Nr. 33 mirusiojo vardas ir pavardė užrašyti rusiškai ir lietuviškai. Tose kaimo kapinėse buvo taip pat palaidota 1944 m. gimusi ir po kelių dienų mirusi Angelė Degutytė bei kelių mėnesių mergaitė Danutė Valinčiūtė. Jų mirimo aktų nerasta.
Ilgainiui daugelis kaimo kapinaičių buvo užmirštos, niekieno neprižiūrimos, o kai kurios net užartos. Keletą šio krašto kapinių žymi pastatyti kryžiai: Paliūnų 1913 metais, Šlynakiemio 1936 metais, Navinykų 1949 metais, Pelelių 1949 metais, Sankūrų 1996 metais. Agurkių kapinėse pastatyti trys kryžiai. Paženklintos yra Pristavonių ir dar kai kurių kaimų kapinaitės.
Iš žmonių pasakojimų žinome, kad buvo laidojama ir Kreivėnų kaimo pradžioje – šiek tiek už Venslauskų sodybos. Apie 1900 m. kasant smėlį ten rasta nemažai žmonių griaučių. Kreivėnų gyventojas Petras Venslauskas yra pasakojęs, kad ten „paskucinė pakavota buvo mergina, liuteronė, kilusi iš Prūsų, kuri ca gyvendama priėmė katalikų tikėjimų“.
Greta Punsko esančiame Ožkinių kaime, prie kelio Ožkiniai–Trakiškės–Šilainė ties Birgeliais, Šliaužiais ir Maksimavičiais (dabar Makauskais), stūkso kalva, kurioje vietinių žmonių teigimu, irgi laidota. Rašytinių šaltinių apie tas kapines nerasta.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
